Maudymasis

Jau ankstyviausiais laikais maudantis buvo apsivaloma ne tik kūniškai, maudynės laikytos ir „švarumo“ simboliu, nes vanduo nuplauna „nuodėmių purvą“.
Pavyzdžiu gali būti pagarsėjusi Indo slėnio kultūros Mohendžo – Daro miesto (apie 2500 pr. Kr.) „didžioji maudykla“, 12×7 metrų dydžio, primenanti ritualiniams apsiplovimams skirtus vėlesnių laikų indų šventyklų tvenkinius. Naktinės maudynės panašiais motyvais buvo įprastos ir senovės Meksikoje. Bet beveik visose senosiose kultūrose dažnesni buvę ritualiniai kai kurių kūno dalių apsiplovimai, kurie islamo kraštuose praktikuojami iki pat šių dienų.
Senovės Kinijoje sužadėtinė ir jaunikis maudėsi prieš vedybas; vieną dvyliktojo mėnesio dieną šventyklose buvo išmaudomos būdų statulos, maudynės paženklindavo ir kiekvieną naują gyvenimo tarpsnį. — Per Eleusino misterijas buvo numatytas apeigų dalyvių išsimaudymas jūroje. Jono Krikštytojo krikštas nebuvo vien tik galvos pašlakstymas, bet panardinimas upėje: apeiga, kurią atliko ir Jėzus. — Suprofanintas yra išsimaudymas jaunystės šulinyje Europos mene (ypač Renesanso laikais), virtęs atgimimo simboliu; bažnyčioje nuodėmių išpažinimas ir atleidimas laikomas apvalančiomis sielos maudynėmis, sielą nuplaunančios ir atgailos ašaros. Kankinio mirtis laikoma „kraujo krikštu“. Alchemijos vaizdiniuose abiejų pirmapradžių elementų Sulphur ir Mercurius išsilaisvinimas pažymimas kaip karaliaus ir karalienės „išsimaudymas“.
Ankstyvosios krikščionybės laikais viešosios romėnų pirtys atsivertėliams įgavo neigiamą simbolinį turinį kaip paleistuvysčių ir išlepimo vietos. Viduramžių maudymosi kultūra, kuri, be kita ko, pavaizduota ir senesnių puošnių ranka rašytų Biblijų vinjetėse, pvz., „Wenzelsbibel“ (Austrijos nacionalinė biblioteka), plintant venerinėms ligoms prasidėjus naujiesiems laikams staiga baigiasi.
Psichoanalizė maudymosi vaizdiniuose įžvelgia tendenciją sugrįžti į motinos įsčias.