Lozorius

Lozorius, „vargšas Lozorius“ (Eleazaras) (Evangelija pagal Luką 16, 19-30), simbolinė nuo vargo ir ligų žemėje kenčiančių žmonių alegorija, žmogus, kuriam už tai bus atlyginta anapusiniame pasaulyje, tuo tarpu jo antipodas „turtingas lėbautojas“ po mirties kankinsis liepsnojančioje pragaro ugnyje.
Lozorius ilsisi Abraomo skreite, o jo antipodui tai draudžiama: teisėtas vargšas „suvilgęs vandenyje piršto galą atvėsintų man liežuvį“, nes „tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“. Kadangi gyvendamas žemėje „vargšas Lozorius“ buvo raupsuotas, jis tapo raupsuotųjų prieglaudų globėju (kaip Kobas), o vėliau apskritai visų ligoninių, kurios buvo vadinamos „lazaretais“. Kitas Lozorius, Marijos ir Mortos brolis, gyvenęs Betanijos kaime, pasak Evangelijos, buvo prikeltas iš numirusiųjų; apgaubtas lavono drobule jis dažnai vaizduotas meno kūriniuose kaip prisikėlimo įsikūnijimas. Ka- ritatyvinės sąjungos (lazaristai, šv. Lozoriaus pagalbos organizacija) su šiuo simboliu sieja abiejų Lozorių paveikslus.