Lokys

Lokys, simbolikoje palyginti nedaug reiškiantis žvėris, nors žmonėms nuo seno gerai žinomas, nes įrodyta, jog olų lokių kaukolės aukotos jau neandertaliečių laikais.
Geležies amžiaus olų tapyboje lokys irgi randamas ne taip dažnai kaip laukiniai galvijai (jaučiai) ar laukiniai arkliai. Didelę reikšmę lokiai turi Šiaurės Azijos ir poliarinės Šiaurės Amerikos tautų mituose, ypač dėl savo panašaus į žmonių būdo, nes esą galį santykiauti su moterimis ir susilaukti vaikų (kai kurios sakmės apie laukinius žmones galėjo atsirasti ir iš tokių mitų apie lokius), tačiau išsivysčiusiose kultūrose jų reikšmė mažesnė; miestiškų kultūrų regionuose lokys beveik nepastebimas. Vis dėlto graikų medžioklės deivė Artemidė kartais vaizduojama su lokiu, o Artemidės žynės brauronėjos vadinamos „lokėmis“. Graikų padavimas apie žvaigždes pasakoj a apie arkadų karaliaus dukterį Kalisto („Puikiausiąją“, iš pradžių tikriausiai buvusią vietine girių deive), kuri kaip Artemidės (lot. Dianos) tarnaitė pastojo nuo Dzeuso, todėl jos valdovė pavertė ją loke. Ji pagimdė dailų berniuką Arką, kuris vėliau pradėjo jausti grėsmę nuo savo lokės motinos. Kad nutrauktų šią žūtbūtinę motinos ir vaiko kovą, Dzeusas abudu iškėlė į žvaigždėtą dangų. Pavydžioji Dzeuso žmona Hera sukliudė lokei išsimaudyti ir atsigaivinti jūros potvynio metu, todėl jai buvo paskirta vieta po Šiaurine žvaigžde, kuri niekados nenusileidžia. Jos sūnus Arkas įamžintas kaip Laivo Kilio žvaigždynas.
Senovės skandinavų mituose Odinas retkarčiais paminimas lokio pavidalu (Björnas). „Berserkai“ — tai kariai, kurie nešioja lokio kailį ir — tikriausiai žolelių apsigėrę — šėlsta; retkarčiais jie traktuojami kaip sužvėrėjusios mišrios būtybės, panašiai kaip vervolfai – vilkolakiai. Keltai (helvetai) turėjo deivę Artio, laukinės gamtos valdovę, jos atributas buvo lokys. – Krikščionių simbolikoje neretai užsimenama, kad lokė pagimdžiusi beformį vaiką, kuris tik jos nulaižytas įgavęs vėlesnį pavidalą. Taip įsivaizduotas ir neišmanėlis žmogus, kuris tik dvasinio pažinimo dėka suvokė savo tikrąją paskirtį. Lokių žiemos miegas aiškintas kaip žmogaus mirtis, po kurios ateina prisikėlimas. Minėtinas ir anekdotinis atvejis, būtent legendoje apie šv. Galą, kuriam lokys labai paslaugiai tarnavęs, nes jis ištraukęs jam iš letenos pašiną. Taip pat jis lydi tokius šventuosius kaip Kolumbanas, Ursinas ir Sergijus, su balnasaite vaizduojamas šalia Korbiniano, Huberto ir Maksimo Tryriečio. Herbuose lokį regime ir Šveicarijoje (Bernas) bei Pietų Vokietijos regione. – Kaip pavojingas gyvūnas kartais jis įkūnija ir velnio galias. Biblijoje paminėta jaunojo Dovydo kova su lokiu traktuojama kaip Kristaus pergalės prieš tamsybių jėgas provaizdis. Lokiai vaizduojami ir keršijantys už nuplikusį pranašą Eliją; jie sudraskė vaikus, kurie iš jo šaipėsi (Antroji Karalių knyga 2, 24).
Psichoanalitinėje sapnų simbolikoje lokys įkūnija pavojingus instinktų aspektus, pasak C.G.Jungo, jis dažnai reprezentuoja aukštesniosios individualybės negatyvius aspektus. Nors jis ir pavojingas, priduria E. Aepplis, bet slepia savyje kažkokį didesnį besirealizuojantį aspektą ir gali nurodyti, nepaisant savo gramatinės giminės, ir į „moteriškąjį žemiškumą“ (šiltas kailis, žemiška ruda spalva, kresnas kūnas, rūpestinga jauniklių priežiūra).
Priešingai tokiai sampratai, senovės Kinijoje lokys (hsiung) yra vyriškumo simbolis, įkūnijantis jėgą, o jo moteriškoji priešybė turėjo būti gyvatė. Susapnuoti lokį reiškė, kad gimsiąs sūnus. Kinų pasakose lokys dažnai atlieka tą patį vaidmenį kaip mūsų „piktasis vilkas“. „Rusišku lokiu“ šiuolaikinėje Kinijoje vadinamas „baltasis lokys“.