Liežuvis

Šis žmogaus organas daugeliu simbolinių ryšių susijęs su kalba, nes jo dėka ištariama dauguma priebalsių. „Kalbėti svetimu liežuviu“ reiškia kalbėti svetima kalba, taip pat įvaldyti „ksenoglosiją“ (tai paranormali savybė kalbėti svetima kalba jos nesimokius).
Senovės egiptiečių mitologijoje „liežuvis ir širdis“ yra įrankiai, kuriais dievas Pta sukūrė pasaulį, kitaip tariant, – protu ir kalba – kuriamuoju žodžiu. Liaudies priežodžiai įspėja, kad negalima vadovautis vien tik liežuviu. – Daug priežodžių Biblijoje tapatina „liežuvį“ su kalba, žodžių vartojimu, pvz., „Teisiojo liežuvis yra rinktinis sidabras“ (Patarlių knyga 10, 20) arba „Daug yra kritę nuo aštraus kalavijo, bet ne tiek, kiek yra kritusių nuo liežuvio“ (Siracido knyga 28, 18). Apaštalų darbuose (2, 3) per Sekminių stebuklą Šventoji Dvasia pasirodė ugnies liežuvių pavidalu, ir staiga įvyko ksenoglosijos stebuklas: „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“ Krikščionių ikonografijoje liežuvis yra kankinių, kuriems buvo nupjaustyti liežuviai, atributas, pvz., Jono Nepomuko — tiltų šventojo ir krikšto paslapties globėjo, arba šventojo Emeramo Regensburgiečio, kuris pamokslavo ir netekęs liežuvio. Šventajai Hildegardai Bingenietei (1089—1179) liežuvis susijęs su vandens elementu. Ji nurodo „vandens kilimą prieš potvynį. Kaip liežuvis formuoja žodžius, taip ir kylantis vanduo suformuoja bangas. Tai rodo, jog siela, ilgėdamasi dangaus, palieka savo apdarus, trokšdama šlovinti Kūrėją“. Kai kuriose protestantų bažnyčiose (kamisardų, irvingiečių, sekmininkų sektų) praktikuojama vadinamoji „liežuvio kalba“ – ekstatinis beprasmių garsų tarimas, graikiškai — glosolalijos. Senajame Testamente Izaijas priskiria jį pranašams aiškiaregiams: „Veblena vis jisai: ,įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!’ Taip veblendamas ir svetima kalba kalbės jis šitai tautai.“ „Sekmininkų bendrijų“ nariai tokį įkvėptą kalbėjimą laiko nežemiškos kilmės inspiracija, savotiška „angelų kalba“. Šnekamojoje kalboje melagis vadinamas „žmogumi, turinčiu dvigubą liežuvį“, dar sakoma: „jis kalba tarsi dvišakiu liežuviu“, turint galvoje dvišaką gyvatės liežuvį (manyta, kad tuo liežuviu gyvatė kanda ir suleidžia nuodus). — Senovės Meksikoje egzistavo siaubingas savęs kankinimo būdas – per liežuvį traukdavo spygliais nusmaigstytą virvutę.