Lietus

Šventoji abatė Hildegarda Bingenietė (1098—1179) jį lygino su sielos gyvenimo jėga, kuri skatina kūną sužydėti, „kad jis neišdžiūtų, taip kaip lietus sruvena į žemę. Kai lietaus vandenys teisingai paskirstyti ir jų nėra per daug, žemė sužaliuoja. Tačiau kai teka be tvarkos, sugadina žemę, prigirdydamas jos daigus. Iš sielos sklinda tam tikros galios, kad pagyvintų kūną kaip gaivinanti vandens drėgmė…“
Hildegarda ir ašaras lygina su lietumi. „Dvasingą žmogų, kuris sukrėstas Dievo baimės pradeda verkti, panašiai kaip debesys, kurie traukia vandenis iš aukštesnio sluoksnio ir išpila lietaus pavidalu“, atgailos dovana veikia kaip suteikianti žalumą gyvybės jėga, „kuri jį apvalo nuo nuodėmių“. — Senosiose žemdirbių kultūrose vaisingą lietų visame pasaulyje simbolizuoja šukos, viršutinis skersinis brūkšnys reiškia debesį, o nuo jo einančios vertikalios linijos lietaus dryžius. Senovės meksikiečių lietaus dievą Tlaloką apibūdina iš viršutinio žandikaulio kyšantys it šukos dantys. Dažnai iš dangaus srūvanti žemę apvaisinanti drėgmė vadinama dangaus dievo spermos srautu, siunčiamu „motinai žemei“. – Psalmyne (72, 6) apie teisingą taikos karaliaus valdymą sakoma: „Jis bus tartum lietus jaunam atolui, lyg laistantys žemę lietaus gūsiai“. — Senovės Kinijoje neretai pasitaikančios sausros laikytos dievų bausme. Kad teisingu būdu pasireikštų, moteriškasis pradas In privalėjo susijungti su vyriškuoju Jang.
Pietryčių Afrikos kultūrose lietus, kaip rodo senovinė uolų tapyba, vaizduojamas dangumi šliaužiančia gyvate. Spėjama, kad milžiniška raguota gyvatė vaizdavo mitologinę lietaus vandens būtybę. Daugelyje senųjų pasaulio iliustracijų debesys laikyti lietaus vandens buveine, jį išlaisvinti privalėjo griaustinio pleištas.