Laivas

Laivas simbolizuoja transporto priemonę, kuria dangaus kūnai, pirmiausia saulė (dažnai vietoj vežimo), keliauja per dangų arba gabena mirusiuosius į anapusinį pasaulį.
Neolito laikotarpio megalitinėse kapavietėse ant akmeninių sienų dažnai randami išraižyti laivai, neabejotinai juos galima laikyti kelionės į Palaimintųjų salas simboliu. Skandinaviškieji žalvario amžiaus uolų raižiniai vargu ar vaizduoja realius laivus (su roges primenančiu dvigubu števeniu), veikiausiai jie fiksuoja kosminius įvykius. Netoli Gizos miesto Egipte piramidėse pavaizduoti saulės laivai aiškintini kaip barkos, kasdien plukdančios per dangų saulę. Naktį ji šviečianti mirusiųjų karalystei ir po to grįžtanti rytų pusėn, iš kur vėl pateka. Bendrąja prasme ir krikščionybėje laivas (valtis, barka) laikomas kelionės, taip pat ir gyvenimo kelio, simboliu. „Gyvenimas šiame pasaulyje yra kaip audringa jūra, per kurią privalome parplukdyti į uostą savo laivą. Jei mums pasiseka atsispirti sirenų (Odisėjas!) vilionėms, jis mus nuves į amžinąjį gyvenimą“ (šv. Augustinas). Dažnai Bažnyčia vaizduojama kaip laivas, „Nojaus arka“, vedanti į dangiškąjį tikslą — „bažnyčios navą“, kurios bokštas – tai stiebas, o irklai – kontraforsai. Kryžius reiškia arba vilties stiebą, arba inkarų. Naujojo Testamento scenos prie Genezareto ežero ir apaštalo Pauliaus kelionės kelia ir kitokių asociacijų. Daugelyje kultūrų į realius laivus žiūrima kaip į magiškai atgijusias būtybes, tai liudija žvėrių galvos (vėliau tapusios laivo pirmagalio papuošimo figūromis) ant števenių. — Senovės Egipte plaukioti Nilu skirtos barkos su smarkiai užriestu pirmagaliu buvo daromos dėl techninės būtinybės, tačiau tokie pusmėnulio formos laivai gali rodyti ir analogiją su mėnuliu: mat danguje arčiau ekvatoriaus mėnulio pjautuvas per vidurį atrodo plokštesnis negu aukštesnėse platumose. – Kai kurių krikščionių šventųjų atributas yra laivas: laivininkas šv. Brandanas, Atanazas, Nikalojus (laivų patronas), Petras, Vincentas, Uršulė. Jau vėlyvojoje antikoje daugybėje Romos provincijų garbinta deivė Izidė. — Vandens transporto priemonei simbolinė reikšmė teikta ir senovės Kinijoje, pvz., III a. pr. Kr. Hsiuntsu rašė: „Valdovas yra valtis, tauta — vanduo. Vanduo neša valtį, bet gali ją ir apversti.“