Kūjis

Kūjis — tai ne tik įrankis, bet ir didelę simbolinę galios bei veiklumo prasmę turintis objektas. Piešiniuose jis mažai skiriasi nuo dviašmenio kirvio.
Kūjis pirmiausia yra baimės auros supamų kalvių, galinčių geležį paversti plienu, įrankis. Etruskų mirties demonas Charu kaip savo veiklos simbolį nešiojosi didelį kūjį su ilgu kotu. Rankoje jį taip pat laiko ir Hefaistas (lot. Vulkanas), o šiaurės germanams kūjis tampa perkūno dievo Toro ginklu, jo kūjis Mjolnis (triuškintojas), nugalėjęs milžinus, vėl sugrįžta į dievo ranką kaip bumerangas. Tačiau Toro kūjis yra ir palaimos simbolis, kuris įteisina vedybas. Jį taip pat kabindavosi kaip amuletą ar vaizduodavo ant antkapių, kad atbaidytų piktąsias jėgas. Savo forma jis primena vėlyvojo laikotarpio Egipto „Tau kryžių“. — Taip pat buvo žinomi ir kovos kūjai. Karlo „Martelio“ vardas reiškia „kūjis“.
Masonų simbolikoje kūjis yra ložės meistro ir abiejų jos prižiūrėtojų įrankis. Čia naudojamas arba akmenskaldžio plaktukas, arba dvigubas kūjis. Dar „neaptašyto akmens“, t.y. mokinio, apdorojimo simboliu laikomas kūjis su smaila viršūne. – Kasdieniame gyvenime, pvz., varžytinėse, kūjo smūgis reiškia galutinį sprendimą. Kūjis naudojamas palaikyti tvarkai ir teismuose. – Kalnakasių herbuose ir simboliuose vaizduojami ne kūjai, o sukryžiuoti plaktukai ir geležis. Žemėlapiuose kūjai (apversti) simbolizuoja uždarytas arba atviras kasyklas.