Krokodilas

Didysis vandens roplys, kurio figūra panaši į drakono, yra, matyt, identiškas Biblijoje minimai pabaisai Leviatanui, pirmykščio chaoso padarui.
Senovės Egipte tai buvo dievas Sobekas (gr. Suchos), pirmiausia garbintas Sedito (gr. Krokodilopolis) mieste („Garbinu tave, prisikėlusį iš pirmapradžio dumblo…“). Šiaip jis buvo laikomas pavojingu vandens plėšrūnu ir priskiriamas jo priešininko dievo Seto (Sutech) palydai. Krokodilą garbino Sobeko gerbėjai ir po mirties jį mumifikuodavo. – Romoje buvo paplitęs įsitikinimas, kad saugiai tarp krokodilų galįs plaukti tas, kuris išsitrynė krokodilo taukais, o krokodilo oda prie kiemo vartų apsauganti nuo krušos.
Viduramžiais krokodilo nasrai simbolizavo pragarą. Vėlyvosios antikos veikale „Physiologus“ teigiama, kad krokodilas su vandens gyvate sudaro „dualinę sistemą\ pastaroji leidžiasi krokodilo praryjama, po to sudrasko jo vidurius ir gyva iššliaužia. Dėl to gyvatė, nors šiaip jau piktas gyvūnas, tapo Išganytojo simboliu, kuris po mirties nusileido į skaistyklą, kad išlaisvintų ten laukiančias sielas. – Apskritai krokodilas yra veidmainystės simbolis, kadangi, pasak liaudies išminties, prarijęs auką lieja „gailias ašaras“ („krokodilo ašaros“). Ikikolumbinėje Vidurio Amerikoje pirmasis iš 20-ies dienų ženklų buvo pavadintas panašaus į aligatorių roplio vardu (actekų — šipaktli, majų — imix). Tai derlingumą ir turtą lemiantis ženklas, kuris, žynio pranašautojo žodžiais, neša palaimą vaikams, laimę ir valdžią. Greta rūpužės į krokodilą panašus gyvis daugelyje senovės Meksikos mitų yra pirminės Žemės simbolis arba apskritai mistinis gyvūnas.
Psichoanalizėje (Aepli) krokodilas panašus į drakoną, „tik dar senesnis, tingesnis, negailestingai siekiantis pasiglemžti žmogaus gyvastį, todėl yra negatyvus mūsų vidinių energijų, piktų nuostatų simbolis kolektyvinės pasąmonės gelmėse“. — Panašiai negatyviai vertinamas krokodilas ir viduramžių bestiariumuose. Ten rašoma, kad jis galįs judinti tik viršutinį žandikaulį, o tuo tarpu apatinis guli dumble. Iš krokodilo išmatų gaminamas grimas, kurį greit galima nuplauti. Iš to kilo moralizuojantis pamokymas: „Krokodilas yra veidmainių, šykštuolių ir gašlūnų simbolis. Nors iš puikybės yra pasipūtę, susitepę geiduliais, apsėsti liguisto gašlumo, žmonių akyse jie išdidžiai ir ryžtingai pasisako už įstatymų vykdymą. Kaip krokodilas naktimis panyra po vandeniu, taip ir šie žmonės slapčia gyvena palaidai… Kitiems ant liežuvio galo jie laiko pavyzdžius ir išganingus šventųjų tėvų pamokymus, tačiau burnos gelmės pastirusios, nes tai, ką jie sako, patys nevykdo. Kaip iš krokodilo išmatų gaminamas grimas, taip šiuos piktuosius saugo šio pasaulio malonė, kuri jų piktadarystes paverčia žygdarbiais. Bet kai supykęs griežtas tei- sėjas dėl įvykdytų piktadarybių juos nubaudžia, tada išnyksta visas apgaulingo grimo blizgesys“ (Unterkircher). – Iš tiesų žmogui sunku suvokti „dinozauriškas“ krokodilo savybes ir svetimą žinduoliams prigimtį kitaip nei su atsiribojimu ir laime, taip pat suprasti jo vertybių skalę.