Kiaulė

Kiaulė pas mus laikoma nešvarumo simboliu, tačiau senosiose kultūrose šis gyvūnas dažnai buvo vaisingumo ir gerovės alegorija.
Neolito laikų Maltoje pavaizduota žindanti paršavedė su trylika paršiukų, šiaurės germanų deivė Frėja buvo vadinama ir syr (kiaulė); keltams „sena balta“ Ceridven buvo kiaulių deivė, o Heros Mananan atributas — kiaulė. Eleusino misterijose Graikijoje kiaulė buvo deivės Demetros šventas aukojamasis gyvulys. Kanaruose Hyro saloje seniesiems gyventojams, kol dar nebuvo pasirodę ispanai, kiaulė buvo tarpininkė meldžiant dievybes lietaus. Senovės Kinijoje kiaulė buvo XII Zodiako ženklas ir simbolizavo „vyriškąją galią“. Senovės Egipte savo paršelius ryjanti kiaulė buvo dangaus deivės Nut, kurios vaikai — žvaigždės – rytais pradingsta, o vakare vėl gimsta, simbolis. Būta ir amuletų su kiaule, nors šiaip ji priskiriama Ozyrio žudiko Seto (Sutech) palydai. Nors ji buvo naminis gyvūnas, o mėsa valgoma, vis dėlto laikyta nešvaria – kad ir ne taip nuosekliai kaip žydų ar islamo. Priežastis dažniausiai buvo trichineliozė, tačiau, matyt, sąmoningai norėta skirtis nuo „pagonių“, kuriems kiaulė simbolizavo vaisingumą ir turtą, buvo mielai aukojama ir valgoma. – Krikščioniškuose paveiksluose dažnai vaizduojama scena, kaip Jėzus iš apsėstojo išvarė demonus ir sugrūdo juos į 2000 kiaulių bandą, po to sukritusią į jūrą. Kiaulė yra rajumo ir nemokšiškumo simbolis, taip pat būdas pajuokti judėjus („sinagoga“ dažnai vaizduojama raita ant kiaulės). Teigiama prasme kiaulė buvo atsiskyrėlio šv. Antano Komiečio atributas, nes jos lašiniai laikyti vaistu nuo raupų („Antano ugnies“).
Kiaulė kaip modernusis laimės simbolis (pvz., per Naujuosius metus) tikriausiai yra kilęs iš senovinio varžybų papročio – pvz., šaulių šventėje – užėmusieji paskutinę vietą gaudavo pajuokos ir paguodos prizą kiaulę: „Kas nori šauti, tačiau nepataiko, tas slapčiomis rankovėje išsineša kiaulę“ (kad ją paslėptų). Kitokia kuilio simbolika. – Psichologas Aepplis rašo, kad kiaulė panaši į žmogų labiau nei kiti žinduoliai ne tik anatomiškai, ir „žmogus nesąmoningai akivaizdžiai pritaria kiaulei“ („turėjo kiaulę…“). Regėti kiaulę sapne laikoma laimės ženklu. „Kiaulė, vos metus žvilgsnį į kiaulidę su paršeliais, įrodo laimingą ir stropią visos esybės motiną ant dumblo pakopos, daugiaspenę ir sunkią, apsuptą triukšmingo būrio… Jos ramiai spindinti motinystė dar šiandien egzistuoja svajose apie šį gyvūną…“ Didelį šio naminio gyvulio vertinimą iki krikščionybės, priešingai daugeliui krikščioniškosios ikonografijos aspektų, nesunkiai paaiškina nemažai psichoterapine patirtimi pagrįstų teiginių.