Kedras

Kedras (gr. kedros, lot. cedrus), dėl ypatingo tvarumo, panašiai kaip ir kiparisas, Viduržemio jūros regione labai vertinamas spygliuotis medis, jau ankstyviausiu Egipto istorijos laikotarpiu iš Libano gabentas į šią miškų stokojančią šalį.
Jo mediena taip pat vertinta dėl aromatingų sakų, Egipte jis buvo naudojamas laivų statybai, baldams, mumijų karstams ir įvairiems prietaisams. Karalius Saliamonas naudojo jį Jeruzalės šventyklos statybai. „Teisieji… auga lyg kedrai Libane“ sakoma psalmėse (92,13), o prieš tai sakoma: „žaliuoja lyg palmės“. Bažnyčios tėvas Origenas Aleksandrietis (185-254) pabrėžė moralinį simbolinį tvermės sąvokos aspektą. „Kedras nepūva. Namo staktos iš kedro medžio apsaugo mūsų sielas nuo pražūties.“ Patriarchas Kirilas Aleksandrietis (412-444) kedro medieną lygino su Kristaus kūnu, kuris nepūva. Tik Dievo rūstybė stipresnė už kedrą: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATIS trupina Libano kedrus“ (Psalmynas 29, 5). Vis dėlto W.H. von Hohbergas (1675) pabrėžė tvarumo savybę: „Saliamono šventykla pastatyta iš kedrų, / nes šis medis daugelį metų atlaiko nelūždamas ir nekirmydamas. / Kai Viešpats ateis palaiminti savo nuosavybės su taika, / jo neištiks joks praradimas ar nelaimė“. – Kedras pavaizduotas Libano vėliavoje, tačiau toje nelaimingoje respublikoje jis beveik visiškai išnaikintas.