Kaulai

Daugelyje senųjų kultūrų kaulai simboline ritualine prasme yra paskutinis mirusiųjų pėdsakas žemėje, jų kūnui jau seniai virtus dulkėmis.
Kadangi tam tikru mastu jie yra amžini ir esant palankioms sąlygoms gali išsilaikyti tūkstantmečius, dažnai buvo vadinami „prisikeliančio kūno sėkla“. Po Paskutinio teismo dienos, kai suskambės trimitai, atsivers karstai ir kaulai vėlei taps kūnu. Protėvių kaulai (kaukolė, galūnių kaulai) dažnai saugomi kaip insignijos ir ritualiniai daiktai. Akmens amžiaus paprotys garsiems protėviams statyti namus iš akmens (megalitus, dolmenus), matyt, yra kilęs iš noro apsaugoti mirusiųjų skeletą nuo žemės slėgio. Judėjų ir Rytų kraštuose priešams buvo išsakomas prakeikimas, kad jų „kaulai būtų išbarstyti vėjuje“. Medžiotojų tautose vyravo paprotys užmuštų žvėrių kaulus palaidoti žemėje, kad žvėrys vėlei atgytų. Kaip byloja „Jaunesnioji Edą“, ožiai, traukiantys germanų perkūno dievo vežimą, galėjo būti atgaivinti magišku būdu (kūjo palaiminimu). Žmonių kaulai nėra vien tiktai mirties simboliai, bet ir tikėjimo būsimu prisikėlimu atributai. Kitose kultūrose jų panaudojimas ritualams reiškia mirties baimės įveikimą. – Visai kitą prasmę turi lavonų deginimas, kai mirusiųjų kūnus sudegina apvalanti ugnies stichija.