Karalius

Karalius, tik aukštesnėje kultūros pakopoje ir savo įtakos sferoje reali simbolinė valdžios figūra, projektuojanti dievų pasaulio patriarchalinį principą į žmonių visuomenę ir esanti Saulės religijos Žemėje vyriškojo suvereniteto panašybe.
Karalienės retai turi simbolinę prasmę ir reiškia tam tikros kultūros motiniškuosius bruožus. Dažniausiai jos reprezentuoja sakralines sferas. Daugelyje senųjų kultūrų karalius turi būti stiprus, gyvybingas ir nesenti. Jei šie požymiai ima blėsti, jis turi aukotis ir būti nužudytas. Idealiu atveju jis turi būti didžiausias didvyris, tačiau negali aktyviai dalyvauti kovose. Kaip ir dievybei, jam priskiriamos antgamtinės galios, (pvz., išgydo ligonius vien tik juos paliesdamas), kurios jam buvo suteiktos karūnavimo metu. Savo karalystėje jis įkūnija dieviškąją pasaulio darną, kaip kad Saulė danguje (pvz., faraonas įkūnija žemiškąjį Ra atvaizdą, Inka – saulės dievą Intį arba japonų teną, kaip ir baroko laikų „karalius saulė“ Liudvikas XIV. Romėnų valdovo kultas, atsiradęs po mirusio Julijaus Cezario sudievinimo, ir po to susikūrusi imperija, vėliau modifikuota į „Dievo malonę“, yra tolesnė šių idėjų tąsa. Sankcionavus Bažnyčiai ir įvedus patepimo ir karūnavimo ceremonijas, šis kultas palankiai buvo priimtas krikščionybėje. Tai paremta noru įkūnyti autoritetą, garantuojantį tautos gerovę.
„Trys šventi karaliai“ prie Kūdikėlio Jėzaus prakartėlės Evangelijoje (Evangelija pagal Matą 2) vadinami tik „išminčiais“ (magais, astrologais iš Rytų), tačiau jau seniai buvo laikomi karaliais ir trijų žemynų, Azijos, Afrikos ir Europos, atstovais. Vardai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras Biblijoje nėra paliudyti. Jie taip pat reiškia tris amžius (Kasparas — europietis, senis; Melchioras — azijietis, brandaus amžiaus vyras; Baltazaras — jaunuolis mauras) ir dar neatsivertusio, tačiau atpirkimą nujaučiančio pagoniškojo pasaulio pagerbimą gimusio Kristaus akivaizdoje. — Alchemikų simbolikoje karalius dažniausiai drauge su karaliene yra dualinės sistemos Saulė—Mėnulis (Gabricijus—Beja, Venera—Marsas ir t.t.) elementas mokymo apie Sulphur ir Mercurius prasme, kurie kartu po alcheminio gryninimo tampa „išminties akmeniu‘, kuris dažniausiai vaizduojamas karūnuotu „androginu“. Alchemijos simboliką nuodugniai nagrinėjo C.G.Jungo analitinės psichologijos mokykla. Jos požiūriu, karalius mažiau simbolizuoja tėviškąjį autoritetą, o labiau laikytinas didesnio įžvalgumo ir išminties archetipu paveldėtų dvasinių simbolių visumoje. Europos tautų pasakose karaliaus figūra yra daugiausiai visų nuotykių ir kelionių tikslas, kuriuos didvyris turi bręsdamas įvykdyti, kad būtų vertas iškilusio uždavinio. Čia paveldėjimo teises turinčių kilmingųjų vaidmuo nereikšmingas, tačiau kai centrinė karaliaus figūra ateina iš žemųjų luomų, atsiranda galimybė su ja susitapatinti ir maksimaliai išugdyti savo sugebėjimus. Simbolinėmis padavimų figūromis tapo senosios Anglijos karalius Artūras ir Zalcburgo kalno papėdėje miegantis Frydrichas Barbarosa.