Juoda

Viena iš absoliuto simbolinių spalvų, lygintina su savo antipodu balta spalva, psichologijos požiūriu ji yra „visiško nesąmoningumo, pasinėrimo į tamsą, į liūdesį“ spalva.
„Europoje juoda yra neigiama spalva… Juodasis vyras, tamsus namas, juodoji gyvatė — visa tai niūrūs daiktai ir mažai vilties“ (maždaug kaip sapne; E. Aeppli). Chtoninėms (požemio) dievybėms būdavo aukojami anglies juodumo gyvūnai, panašiai ir vėlesniais laikais velniui arba demonui aukodavo juodą gaidį arba aviną. Ant juodų žirgų traukia „laukinė armija“ ir net velnias vaizduojamas dažniau juodas nei raudonas. Šėtoniškieji ritualai pasityčiojant iš Dievo vadinami „juodosiomis mišiomis“. Kaminkrėtys (valantis suodžius iš kamino) iš pirmo žvilgsnio elgiasi įtartinai ir velniškai, tačiau yra laimės simbolis. Viduramžiais į juoduosius žmones, negrus, būdavo žiūrima su dideliu nepasitikėjimu, tad siekiant sušvelninti priešišką išankstinį nusiteikimą prieš Afriką bei jos gyventojus, vienas iš „trijų šventųjų karalių“ (iš tikrųjų — magų, astrologų) pavaizduotas juodas. Žemiškosios tuštybės ir prabangos neigimas taip pat išreiškiamas juoda spalva, iš čia dvasininkų abitų spalva ir konservatyvių (orientuotų į Bažnyčią) partijų simbolinė spalva.
Juoda gedulo ir atgailos spalva kartu yra būsimo prisikėlimo pažadas, kurio metu perėjus pilką stadiją nušvis balta. Alchemijoje į išminties akmenį virstančios pirminės materijos juodinimas (nigredo) yra sąlyga busimajam pakilimui. — Apskritai juoda yra siaubą keliančių dievybių spalva (Mahakala, „didysis juodis“ indų mitologijoje). Senovės kinai ją sieja su vandens stichija ir Šiaure. Didysis imperatorius Ši Chvang di, pakeitęs Chanų dinastiją (kurią simbolizavo raudona spalva), savo simboline spalva pasirinko juodą (garbės ir mirties) spalvą, nes „vanduo užgesina ugnį“. Mįslinga yra populiarių Europoje maldininkų lankomų „juodųjų madonų“ simbolika (Čenstakavos, Šartro, Taragonos, Monserato, Gvadelupos ir kt.); galima spėti, kad jų kultas kilęs iš Rytų ir susijęs su tamsia ikikrikščioniškąja motinos dievybe, galbūt tai viena iš tamsiojo mėnulio Hekatos pasireiškimo formų. Figūra primena juodąją deivę Kali iš hindų panteono, bet ji nekelia baimės ir veikiau sietina su vaisingumu. Tamsi kultinė moters figūra yra ir čigonų globėja juodoji Sara (Sarah-la-Kali) Pietų Prancūzijos maldininkų lankomoje Les Saintes Maries de la Mer, kur garbinama Marijų triada. Marija Jakobietė, Kristaus motinos sesuo; Marija Salome ir Marija Magdalietė; jos pabėgusios iš „šventosios žemės“ ir apsigyvenusios provincijoje. Atrodo, kad „juodoji Sara“, kurios diena švenčiama gegužės 24-ąją, archajiniu požiūriu taip pat susijusi su „juodąja madona“.