Gulbė

Gulbė (gr. kyknos, lot. cygnus arba olor) antikoje (nors gulbių Viduržemio jūros regione nedaug) svarbus simbolinis gyvūnas, dėl lankstaus kaklo ir skaisčiai baltų plunksnų tapo tauraus skaistumo simboliu. Todėl Dzeusas pasivertė gulbe, kad prisiartintų prie nieko nenujaučiančios Ledos.
Įdomu, kad Homeras (21 himnas) garbina gulbės giesmininkės balsą, kurį — priešingai bebalsei gulbei nebylei — išgirsi tik šiaurėje. Ji siejama su Apolonu, kurį labai garbinusi mitinė šiaurėje gyvenanti hiperborėjų tauta. Gulbė dalyvavo gimdant Dievą, ji neša Dievą oru ir gali pranašauti. Kartais gulbė vadinama erelio bei (kaip ir pastarasis) gyvatės varžovu bei priešu ir neretai juos nugalinti. Išgarsėjęs posakis „gulbės giesmė“ — paskutinis reikšmingas meno žmonių pasirodymas — remiasi jau Eschilo (525-456 pr. Kr.) minimu pranašišku Apolono paukščio gebėjimu nujausti savo besiartinančią mirtį ir išlieti sielvartą nuostabiu giedojimu. Iš tikrųjų šiaurėje gyvenanti gulbė giesmininkė (cygnūs musicus) gieda stipriu aukštu ir silpnesniu giliu tonu, primenančiu trimito garsą, netgi stingdama iš šiurpaus šalčio. Kai vienu metu gieda kelios gulbės, atrodo tarsi skamba giesmė. Germanai tikėjo, jog skaisčios mergelės galėdavusios pavirsti pranašaujančiomis gulbėmis („Nibelungų giesmė“). Krikščionybėje gulbė giesmininkė tapo mirštančio ant kryžiaus Išganytojo dejonės alegorija. Labai paplitusios pasakos apie antgamtiškojo pasaulio mergelę-gulbę, kuri gali nusimesti savo plunksnas. — Gulbė dažnai reprezentuoja moterišką graciją; Afroditė ir Artemidė (lot. Diana) dažnai vaizduojamos lydimos gulbių. — Alchemikų piešiniuose gulbė simbolizuoja pradinę medžiagą Mercurius (Sulphur ir Mercurius), netvarumo principą.
Heraldikoje gulbė irgi dažna (Boulogne-sur-Mer ir Zwickau, lot. cygnea, Saksonijoje). „Gulbės ordinas“ įsteigtas 1440 kaip riterių ordinas, 1843 atkūrė Vokietijos karalius Frydrichas Vilhelmas II kaip karitatyvinį pasaulietinį ordiną, tačiau realiai veiklos jis taip ir neišplėtojo. Neigiamas gulbės simbolinis vertinimas pateiktas viduramžių bestiariume, kur sakoma, kad, priešingai baltoms kaip sniegas plunksnoms, jos „mėsa visiškai juoda \ „Dėl to ji yra apgaviko atvaizdas, kurio juoda nuodėminga mėsa paslėpta po baltu apdaru. Jeigu nupeši jos baltąsias plunksnas, ugnyje skrudinsi juodą mėsą. Taip ir apgavikas mirties akivaizdoje praradęs visą pasaulietišką spindesį nužengia į pragaro ugnį“ (Unterkircher). Böckleris (1688) teigia priešingai — puolamos gulbės galinčios kautis net su pačiu ereliu. „Tarp vandens paukščių jos karaliauja, siekia baltosios taikos.“ Ši poetinė formuluotė kelia aliuzijas su gulbės riteriu Lohengrynu.