Grandinė

Grandinė iš pradžių buvo nelaisvės ir vergijos simbolis. Krikščioniškojoje ikonografijoje po Paskutinio teismo nugalėtas velnias dažnai vaizduojamas sukaustytas grandinėmis ir krintantis į bedugnę.
Tačiau grandinės, kuriomis kadaise buvo surakintas šv. Petras, tampa ir tikinčio žmogaus išlaisvinimo Dievo valia simboliu. Nutrauktos grandinės plačiąja prasme yra nugalėtos vergijos simbolis. Teigiama prasmė būdinga aukso grandinei, lot. catena aurea, kuri, kaip buvo manoma antikoje, jungia dangų ir žemę. Neoplatonizme ji simbolizavo pirminį pradą ir jo emanacijas. Macrobius (apie 400 po Kr.) tai suformulavo taip: „Kadangi dvasia duota aukščiausiojo Dievo, o šis, sukūręs visus daiktus, įkvėpė į juos gyvybę… ir kadangi egzistuoja šių daiktų nepertraukiama seka nuo viršaus iki apačios, atidus stebėtojas pamatys nenutrūkstamą ryšį tarp jų nuo aukščiausiojo Dievo iki pačių gelmių. Tai Homero aukso grandinė, kuria, kaip jis teigia, Dievas liepė sujungti dangų su žeme.“ Pasak Dio- nisijaus Areopagiečio (apie 500 po Kr.), aukso grandinė yra krikščionio malda, nušviečianti prarają tarp kūrinijos ir Kūrėjo.
Masonų simbolikoje „brolio grandinė simbolizuoja ryšį, kai pasibaigus ložės susirinkimui, jos nariai stovėdami ratu susikibdavo rankomis („Broli, ištiesk man ranką… “ tai žinoma daina apie grandinę). Pati sąjunga, kaip mano jos nariai, yra brolių grandinė, kuri, įveikdama sienas, apjuosia visą žemę. Jau 1817 minima, kad „grandinės grandys“ buvo naudotos ir ankstesniuose ritualuose. Pamatęs „šviesą ką tik priimtasis į ložę „pamato“ brolius, „susikibusius rankomis“. Šia prasme simbolinė grandinės sąvoka dažnai vartojama ložių varduose. — Heraldikos požiūriu, kaip mano Böckleris (1688), grandinė yra aibė žiedų: „Sunertos tarpusavyje grandinės grandys reiškia neišardomą ir tvirtą vienybę arba vykstant karui per upę permestą grandinę…“