Gralis

Garsus simbolinis objektas viduramžių legendose ir mistiniuose vaizdiniuose, šventasis atpirkimo ir taurumo indas. Apokrifinėje Nikodemo evangelijoje teigiama, kad tai indas, kurį naudojo Kristus per Paskutinę vakarienę ir į kurį įlašėjo jo kraujo.
Pavadinimas kildinamas iš gr. kratėr (lot. cratale), vėliau taip buvo vadinami stalo dubenys. Pasak padavimo, Gralis saugomas atpirkimo pilyje. Iš pašventintos ostijos į jį angelai yra. pripylę stebuklingų galių turinčio skysčio. Dar kiti padavimai byloja, kad tai akmuo, kuris iškrito iš Liuciferio karūnos tuo metu, kai šis išgarmėjo iš dangaus, tai dangiška brangenybė, paskutinė kitados egzistavusio rojaus liekana. Ieškoti Gralio – tai ieškoti dangiškųjų gėrybių. Rytų požiūriu, Gralis lyginamas su vaza, kurioje pripilta, kaip pasakoja vedų tekstai, gyvybės eliksyro somos, t.y. su magišku žemiškųjų ir dangiškųjų galių indu. Su juo lyginama taurė arba (keltiškai) magiškų apeigų katilas. Fanatiškai šių relikvijų ieškojo kryžiaus žygių dalyviai. Tai, matyt, paskatino apie Gralį kurti legendas. Šią idėją panaudojo ir išpuoselėjo daugelis autorių (Wolfram von Eschenbach, Chretien de Troyes, Robert de Boron ir kt.). Ši tema užima svarbią vietą padavimuose apie Parsifalį ir Galahadą. – Kaip psichologinis bruožas, Gralis yra moteriškumo ir to, kas gauna, taip pat to, kas duoda, simbolis, visų, kurie atsiduoda misterijoms, motina.