Feniksas

Feniksas (gr. phoinix), simbolikoje svarbus gandro pavidalo paukštis, paplitęs kaip nemirtingumo ir prisikėlimo įvaizdis. Jo pavadinimas kilęs iš graikų žodžio raudona (ugnies) spalva, kuri, pasak sakmės, siejama su jo prisikėlimu iš apvalančios liepsnos.
Ištakos yra šventasis egiptiečių paukštis (Benu, Benhu) pilkasis garnys, pirmoji būtybė, nusileidusi ant iš purvo atsiradusių kalvų ir įkūnijusi Saulės dievą. Jis garbintas Heliopolyje, manyta, kad pasirodąs tik kas 500 metų. Antikiniai mitografai pasakojimą papildė kitais motyvais. Manyta, kad feniksas minta tik rasa, tada skrenda į svečias šalis ir renka gardžiai kvepiančias žoleles, kurias krauna Heliopolyje ant altoriaus, jas uždega ir pats sudegęs pavirsta pelenais. Tačiau po trijų dienų vėl prisikelia. Antikos mituose paukštis vaizduojamas su auksinėmis arba keturių spalvų plunksnomis. Senovės Romoje feniksas tapo nuolat atsinaujinančios imperijos galios simboliu ir dėl to buvo vaizduojamas ant imperatoriškųjų monetų bei mozaikose. Bažnyčios tėvai laikė jį nemirtingos sielos ir Kristaus prisikėlimo po trijų dienų iš kapo ramybės simboliu. Veikale „Physiologus“ (II a. po Kr.) rašoma: „Jei neprotingam gyvūnui, kuris nepažįsta visų Kūrėjo darbų, duota galia prisikelti iš mirusiųjų,
ar neturėtų būti suteikta tai ir mums, kurie garbina Dievą ir laikosi jo įsakymų?“ Krikščioniškoji ikonografija feniksą dažnai vaizduoja kaip pelikano antipodą. Alchemijos simbolikoje feniksas įkūnija besikeičiančios materia prima sunakinimą ir jos atgimimą ieškant išminties akmens. — Senovės Kinijos pasaulio iliustracijose jo atitikmuo yra pasakų paukštis Feng huang, kuriame, nepaisant dualizmo, susilieja į visumą abu In ir Jang pradai (kaip vienaragyje Ky lin). Dėl to jis laikomas santuokinę sąjungą stiprinančiu simboliu. Lyginti Feniksą su Kecalo vaidmeniu senovės Meksikos kultūrų simboliniame pasaulyje yra problemiška.
Žydų sakmėse feniksas vadinamas „Milcham“ (E. bin Gorion, 1980), o jo nemirtingumas aiškinamas taip: kai pramotė Ieva nusidėjo suvalgiusi uždrausto medžio vaisių, ją apėmė pavydas dėl kitų būtybių nenuodėmingumo ir ji viliojo žvėris taip pat suvalgyti „uždrausto vaisiaus“. Vien tik paukštis Milchamas jos nepaklausė ir kaip atlygį už tai Dievas įsakė mirties angelui, kad paklusnusis neturi pažinti mirties. Milchamas gavo miestą, kuriame jis ramiai gyveno tūkstantį metų. „Tūkstantis metų yra jo gyvenimo metai, o kai jie baigsis, užsidegs jo lizdas ir sudegins paukštį. Pasiliks tik vienas kiaušinis, bet jis taps paukščiuku ir paukštis gyvens toliau. Bet kiti sako, kad jam sulaukus tūkstančio metų, kūnas susiraukšlės, o sparnai paliks be plunksnų, taigi jis vėl atrodys kaip jauniklis. Po to ataugs jo plunksnos, ir jis pakils kaip erelis ir niekada virš jo nepakils mirtis.“