Erelis

„Paukščių karalius“ žinomas kaip dangun besiveržiančios galios ir apsaugos simbolis, todėl pirmiausia daugelyje herbų bei valstybių emblemų tapo heraldiniu simboliu, dažnai jis vaizduotas ir su dviem galvomis (dvigalvis erelis).
Antikos knygose apie gyvūnus jam priskiriamas sugebėjimas nemirksint žiūrėti į šaulį ir aprėpti žmonėms nepasiekiamas dangaus platybes. Senovės babiloniečių tekste, kurio išliko tik fragmentai, pasakojama apie karaliaus Etanos kelionę į dangų, į aukštybes jį nunešęs erelis. — Pasak antikos šaltinių, laidojant imperatorių paprastai degindami lavoną paleisdavo skristi erelį, kuris simbolizavo pas dievus keliaujančią mirusiojo vėlę. Sirijos mieste Palmyroje erelis buvo laikomas saulės dievo paukščiu. Apie jį buvo sakoma, kad, kaip ir feniksas, erelis galįs atsijauninti (beje, panirdamas tris kartus į vandenį – todėl įsivaizduotas kaip krikšto ir krikštyklos dubens simbolis). Jo skrydis į aukštybes suvoktas kaip Kristaus pakilimo dangun paralelė. Taip pat ir saulė jį atjaunindavusi („Erelis, kai tik jo plunksnos tampa neskraidžios, saulės liepsnoje atsijaunina ir atsinaujina“, Hohberg, 1675). Tai nuoroda į palaimingą dvasinės šviesos poveikį. Kaip gyvačių ir drakonų naikintojas erelis simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsiąsias jėgas; erelis su gyvate snape vaizduotas daugelyje herbų, pvz., Meksikos. Gotikiniuose vitražuose vaizduojama, kaip erelis savo dar nepaskrendantį jauniklį neša į aukštybes, kad tasai išmoktų žiūrėti į saulės šviesą. Krikščionių ikonografijoje jis yra evangelisto Jono simbolis, taip pat pakilusio į dangų pranašo Elijo atributas bei prisikėlusio Kristaus palydovas, kadangi jam priskiriamos tik teigiamos savybės (jėga, atsinaujinimas, kontempliacija, įžvalgumas, karališkas būdas). Dėl tos pačios priežasties antikos laikais jis buvo Jupiterio atributas. Krikščionybės laikais jis tapo viešpataujančiųjų teisingumo bei dorybės išraiška, bet jam priskirta ir puikybės nuodėmė, nes dažnai dėl į tolį nukreipto žvilgsnio atrodo ignoruojąs arti esančiuosius. Masonų simbolikoje dvigalvis erelis išreiškia škotiškų ritualų 33-ią laipsnį, abi jo galvos su karūnomis, o naguose horizontaliai laiko kardą (Devizas: Deus meumque ius, t. y. Dievas ir mano teisė).
„Quauhtli“ (ereliu) vadinama 15-oji diena actekų dvidešimties dienų kalendoriuje. Tai pranašingas ženklas, reiškiantis, kad šią dieną gimęs žmogus bus karingas, bet nepakęs plėšimų bei vagysčių. Actekų karių luome „erelis“ ir „jaguaras“ žymėjo du kariškių „ordinus“, elitinius būrius, kurie dualinėje sistemoje žemėje įkūnijo dvi poliarines dangiškąsias galias (saulę ir žvaigždes) ir, viena vertus, būdamas didžiausiu krašto paukščiu, o kita vertus — laukiniu plėšriu gyvūnu, simbolizavo Meksiką. Deivė Sihuakoatl (Gyvatė žmona) turėjo pravardę Kvauh Sihuatl — Erelio žmona, ji buvo puošiama erelio plunksnų karūna ir laikyta per gimdymą mirusių moterų vadove (kūdikio gimimas buvo prilygintas belaisvio pagrobimui ir vertintas kaip karo veiksmai). — Ir senovės Kinijoje erelis buvo jėgos bei stiprybės simbolis (ing — „erelis“ fonetiškai sutampa su žodžiu „didvyris“). Ant uolos tupintis erelis buvo dvikovos dalyvio alegorija, erelis ant pušies reiškė kupiną nepalaužiamų jėgų ilgaamžiškumą. Gyvatė, įveikta erelio, kilusi iš indiškojo Garudos, primena actekų sostinės Tenočtitlanos (dab. Mechiko) herbą. — Taip pat ir Centrinės Azijos hunams (hsiung-nu) erelis buvo valdovo simbolis.
Europos heraldikoje erelis, drauge su liūtu, būdingiausias herbinis gyvūnas, tačiau visada nenatūraliai simetriškai stilizuotas. Kadangi erelis garbintas dėl herojinių savybių, daugelis valdovų jį vaizdavo savo herbuose, ir ne tik Vokietijos karaliai, Bavarijos, Silezijos ir Austrijos hercogai ar Brandenburgo markgrafai, bet ir Lenkijos karaliai. Siekiant simetrijos plokštuminėje projekcijoje anksti pradėti vaizduoti dvigalviai ereliai, tai pastebima jau senovės Rytuose ir, be kita ko, nuo 1433 toks buvo ir šventosios Romos imperatoriaus herbas. Žlugus imperijai (1806) jis tapo Austrijos simboliu (iki 1919), taip pat buvo carinės Rusijos (iki 1917), Serbijos karalių ir – iki šiol — Albanijos valstybės herbo dalis. Aiškinama, kad dvi erelio galvos kilusios iš dvigubos valdovo funkcijos — „šventosios Romos imperatorius“ ir „vokiečių karalius“.
Trigalvį erelį su galvomis, nupieštomis ir ant sparnų galų, kaip savo herbinį ženklą turėjo minezingeris Reinmaras von Zwete- ris. Heraldikos istorikas A. G. Böckleris žodį „Adler“ — erelis susiejo su „Adei“ – kilmingumas, bajorija ir sueiliavo: „Iš imperatoriaus erelio sklinda vokiečių tauri kilmė. / Jei ne erelis, negyvuotų ir bajorų padermė. / Imperijos erelis – tai geriausia kilmingųjų apsauga, / Sparnai jo globia tik kilmingus kaip sauga“ (1688). Kitoje vietoje Böckleris rašė: „Erelis — plunksnuočių karalius, kuris nemirksėdamas gali žvelgti į saulę, savo grobio niekados nepaleidžia, atsijaunina, gali aukščiausiai skraidyti ir iš paukščio skrydžio nuolat regi busimosios pergalės ženklus. Ir kai Romulas ant Aventino kalvos pirmiausia išvydo erelį, tai palaikė laimingu ženklu, todėl nuo to laiko liepė visados nešti iškeltą erelį virš kariaunos vėliavos. Kaip ir dabar, yra šešios plunksnuočių rūšys, kurios iš savo grobio maitinasi, ir tarp jų tik mažiausieji ir blo- giausieji dvėseliena minta. Erelis nėra imperatoriškosios didenybės, bet visos Romos imperijos herbas. Erelis auksiniame lauke reiškia Dievą visagalį, kurio valia ryškiai spindi žvaigždės ir suteikiama rimtis bei visiems sukeliama baimė.“
Psichologinėje simbolių sistemoje erelis suvokiamas kaip „būtybė, galingai skrendanti į dangiškąją dvasios žydrynę“ (Aeppli), todėl susapnuoti erelį laikoma teigiamu ženklu. Abejonių keliantys aspektai įžvelgiami ten, kur „ereliškos mintys“ susiduria su rutina, ir todėl gyvenimo kasdienybėje iškyla klausimas dėl „iškraipančių dvasią aistrų“. Todėl aišku, kodėl erelis tapo labiausiai į dvasinę plotmę panirusio evangelisto (Jono) simboliniu gyvūnu. Žmogus, gimęs šiame ženkle, dažnai nesugeba pasiekti praktiniame gyvenime neišvengiamų kompromisų. — Viduramžių bestiariumuose erelis gretinamas su protėviu Adomu. „Visų paukščių karalius“ sklando padebesiais, bet vos žemišką maistą išvysta, neria žemyn. Taip ir Adomas iš pradžių sklando dangaus aukštybėse, bet išvydus uždraustą vaisių jį traukia prie žemės. „Po savo neprilygstamo skrydžio aukštybėse jis vėl priartėja prie kūniškų malonumų mėsos ir praranda bet kokį dvasinį nušvitimą“ (Unterkircher).