Elgeta

Elgeta, žemiausia tradicinės visuomenės piramidės – imperatorius, karalius, kilmingasis, miestietis, valstietis, elgeta — simbolinė figūra.
Ten, kur nėra „socialinio tinklo“, dėl nelaimės ar skolų tapęs beturčiu, žmogus, viena vertus, yra idealus paniekinusiojo pasaulį paveikslas (pvz., šv. Aleksijus, asketas Sirijoje), kita vertus, — tai niekingas parijas, iš kurio tik tiek naudos, kad turtuoliui suteikia progą parodyti gailestingumą. Daug šventųjų vaizduojami tarp elgetų, pirmiausia šv. Martynas, kuris padovanojo pusę savo apsiausto, Elžbieta Tiuringietė ir Diegas iš Alkalos. Posakiu tapusi „elgetos lazda“, kaip ir kitas elgetos atributas – „ubago terba“, iš pradžių buvo balta lazda, kuri ženklino bežemį, turėjusį palikti savo žemę, taip pat karo belaisvius arba kapituliaciją (kaip vėliau balta vėliava). Valstiečių karo metu posakis „keliauti pasiramsčiuojant balta lazdele“ reiškė atsiduoti priešo malonei ar nemalonei. Naujaisiais laikais elgetavimas suvokiamas kaip tam tikra profesija, elgetos vienas kitą informuoja nepastebimais ženklais (elgetos su cinko plokštelėmis), kur galima turėti vilties gauti išmaldą. — Tiek krikščionių, tiek budistų vienuoliai, palikę pasaulį ir išsižadėję turtų, iškėlė sau kaip idealą visiškai atsiriboti nuo pasaulietiško gyvenimo. Elgetaujančio ordino nariai turėjo maitintis tik tuo, ką paaukodavo žmonės.