Debesys

Debesys Vakarų kraštuose simbolizuoja uždangą, taip pat kalnų, kuriuose gyvena dievai, viršūnes. Išėjimo knygoje (13, 21) izraeliečiams, išėjusiems iš Egipto, Dievas pasirodo debesų stulpo pavidalu; debesys taip pat apsiaučia prisikėlusį Kristų (Apaštalų darbai 1, 9), tačiau katastrofos išvakarėse žmonės išvys „Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Evangelija pagal Luką 21, 27).
Dangaus, ypač Paskutinio teismo paveiksluose, Dievo sostą paprastai sudaro debesys. Musulmonams debesys simbolizuoja Alacho paslaptingumą. — Pagoniškuose tikėjimuose debesys dažniausiai laikomi lietaus ir derlingumo šaltiniu. Kad vanduo galėtų pasipilti ant žemės, debesis reikia prakirsti perkūno akmeniu. Viena senovės meksikiečių dievybė vadinama „debesų gyvate“ (Miškoadas). — Senovės Kinijoje debesims (jun) skirta daug dėmesio, ypač „penkiaspalviams“, kurie buvo vadinami „laimės debesimis“ ir laikyti taikos simboliu. Manyta, kad jie susiformuoja tolimuosiuose Vakaruose, susijungus dviem svarbiausiems pasaulio principams — In ir ]ang. Mene jie vaizduoti arba spiralės formos, arba kamuolių pavidalo.