Dangus

Dangus daugelyje kalbų yra tiek debesų, žvaigždynų karalystė, tiek dievų arba Dievo ir jo „dangiškosios kareivijos“, taip pat jų išrinktų mirusiųjų žmonių buveinė. Dėl to sąvokoje sumišę meteorologiniai, astronominiai, astrologiniai stebėjimai, samprotavimai ir mintys apie kosmoso atsiradimą.
Daugelyje senovės kultūrų pasaulio kūrimo mitai byloja apie labai seną dangaus ir Žemės vienovę, atsiradusią tvyrant chaosui ar lytiškai susijungus dangaus motinai arba dangaus tėvui su žemės vyru ar žemės dukra, kuri tik vėliau buvo suardyta, kad būtų vietos orui ir žmogui. Dangų ėmė garbinti religijos, nes iš viršaus sklinda šviesa ir gyvybė, ir jis tapo simboline pačios dievybės išraiška. Dažnai dangus buvo įsivaizduojamas kaip kupolas (skliautas), ant kurio gyvena dievai, nurodantys žvaigždynams kelią ir stebintys iš aukštybių žmones, kad pagal nuopelnus atsiųstų lietų, debesis, sausrą arba žaibą. Pasak Biblijos, tai Dievo sostas, į kurį po savo prisikėlimo sugrįžo Kristus. Biblijos samprata dangus suskirstytas aukštais (hebr. šamojim — daugiskaitos forma), į kitas sferos dalis arba skliautus virš skaidriųjų, kur gyvena įvairios angelų kategorijos ar hierarchijos, apie kurias rašė Dionisijus Areopagietis (apie 500). Bažnyčių kupolai, dažnai papuošti gyvenimo danguje paveikslais, yra simboliniai atvaizdai įsivaizduojamo Dievo pasaulio. Bažnyčios durys – tai įsivaizduojami dangaus vartai, o visas statinys — tai Dievo sosto, arba „dangiškosios Jeruzalės“, simbolis. Akivaizdžiai žmogui įgimta viršaus ir apačios simbolika (stovėdamas kojomis dulkėse, jis pakelia galvą į žvaigždes), sukūrė etinę dualinę sistemą, kuri kaip priešpriešą „gerajam“ dangui postulavo „blogą“ pragarą. Senovės Kinijos pasaulėjautoje dangus yra viską, kas žemiška, valdančios likimo galios simbolis. Pekino dangaus šventyklos architektūra išreiškia troškimą atkurti darną tarp šių dviejų kosminių pasaulių, kuriuose imperatorius įamžina žemėje dangiškąjį autoritetą, „Dainų knygoje“ sakoma: „Į dangaus šventovę ateina kilnusis imperatorius tėvas. Nejudančiame Vidurinės imperijos centre jis nusilenkia ir taria: Erškėčius ir laukinius krūmus mano valdose reikia sunaikinti. Išarti laukai duoda gausų derlių. Mūsų saugyklos pilnos — aš atnašauju auką galingajam dangui… Varpai, būgnai ir fleitos skelbs aukos apeigas.“ Apie 100 pr. Kr. imperatorius Tčao kalbėdavęs tokią maldą: „Kilnusis dangau, aukštybių valdove, kurs apglėbi žemę, duodi gyvybę ir rūpinies vandenų tėkme! Kilnusis ir amžinasis dangau! Aš, pirmasis tarp žmonių, imperatorius Tčao, dėkoju tau už visus tavo gerus darbus. Tegu tavo dovanas gausina derlinga žemė, kurią valdo dangus, saulė ir lietus…“ Atrodo, kad šioje pasaulėjautoje dangui būdinga ne antgamtinė ir anapusinio pasaulio simbolika, o aukščiausio autoriteto žemiškų interesų sfera, esanti virš žmonių pasaulio, tačiau imperatoriaus dėka atnešta į būtį.
Vakarų pasaulio sąvokai „dangus“ dažnai būdingi žemiški atributai, kad ji būtų suvokiama, tačiau pranoktų visą žemėje patiriamą grožį ir žemės keleiviui liktų galutiniu anapusinio pasaulio tikslu. Į grynai dvasinius įvaizdžius be dangaus skliauto atributų su debesimis ir žvaigždėmis ir be žemiškų džiaugsmų anapus orientuojamasi tik išskirtiniais atvejais. Visiškai naivaus palaiminto dangaus pavyzdžiu gali būti Jokūbo Voraginiečio (apie 1270) veikalo „Legenda aurea“ įvaizdis. Svajotojas mato „gražią lanką… joje auga daug puikių medžių; jų lapuose šnara švelnus vėjas, jie maloniai skamba ir kvepia. Čia daug malonių akiai gardžių vaisių; čia aukso ir brangakmenių suolai ir spindinčios lovos pailsėti, papuoštos brangiomis antklodėmis. Čia pat tyro vandens šuliniai. Iš jų vanduo teka į patį miestą, kurio sienos iš gryno aukso ir nuostabiai spindi. Dausose aidi dangiškų angelų giesmė, kurios joks žmogus nėra girdėjęs. Ir nuaidėjo balsas: Tai palaimintųjų miestas!“ Priešingai šiai naiviai simbolikai, nuomonė, kurios laikosi šv. Hildegarda Bingenietė (1098—1179) savo veikale „De operatione Dei“, yra dvasinio pobūdžio. Ji vadina „dangumi tuos, kurie mato Dievą, ir dangumi tuos, kurie Jį pranašauja; ir buvo dangus, kai Dievo Sūnus pasirodė savo žmogišku pavidalu. Dangumi taip pat vadinami tie, kurie spindinčioj Dievo akivaizdoj žėri kaip ugnies kibirkštys ir kurie su Dievo pagalba nugalėjo visus savo priešus. Tačiau kai Dievas kūrė dangų ir Žemę, tada pasaulio viduryje Jis pastatė žmogų…. Viešpats padėjo savo sostą danguose, ir jo karališka galybe viską valdo (Psalmynas 103,19). Šiuos žodžius reikia suprasti taip: Dievo Sūnus… kuria savo sostą danguje, panašiai kaip žmogaus mintys jo darbo instrumentą pagal jo norą daro… Dėl to jo karalystė viešpatauja visatoje, danguje ir žemėje.“ Čia sąvoka „dangus“ aiškiai skiriasi nuo sąvokos „dangaus skliautas“ (suvokiamo kaip „dangaus kupolo“ realybė), kuris žvaigždynų galia užrakintas tarsi raktais, panašiai kaip žmogus savo namus užrakina raktais, kad jie nesuirtų… Dangaus skliautas yra viso grožio sostas, taip pat „žemės, kuri jį laiko“. — Sąvokos „dangus“ ir „rojus“ kai kuriose religinėse sistemose yra skirtingos. Čia dangus yra dvasinė karalystė, o po Paskutinio teismo vėl atkurtas rojus, priešingai, turėtų būti naujas žemiškas „Edeno sodas“.
Senojo pasaulio pasaulėjautą visiškai atitinkantis dangaus simbolinis vertinimas būdingas ir senajam Peru. Apie pasaulio sandarą jau kolonijiniais laikais Garsilasas de la Vega (1539—1616) rašė: „Dangų jie vadino Hanan Pača ir tai reiškė ,aukštesnį pasaulį’, į kurį, kaip jie manė, eina gerieji už savo dorybes. Hurin Pača vadino jie gimdymo ir pražūties pasaulį, ir tai reiškė ,žemesnį’ pasaulį. Ura Pača vadino jie Žemės centrą, ir tai reiškė pasaulį po kitu pasauliu’, į kurį, kaip jie sakydavo, eina blogieji, ir, kad būtų aiškiau, jį pavadino kitu vardu Zupaya Huacin, ir tai reiškia ,velnio namus’. Jie manė, kad aukštesnio pasaulio taika reiškė gyvenimą ramybėje, laisvą nuo vargų ir rūpesčių… Anot jų, malonumus, taiką ir džiaugsmus gaus tie, kurie čia buvo geri. Kūniškų malonumų jie nepriskirdavo prie kito gyvenimo (po mirties) malonumų. Prie pastarųjų priskirdavo dvasios ramybę ir nuo fizinių rūpesčių ramybę kūnui .“ Abejotina, ar misionieriška įtaka neiškraipė inkų palikuonių pasaulėžiūros. Vis dėlto egzistuoja senųjų egiptiečių paralelių šiam Peru tekstui, kurie „nežemiškus“ anapusinio pasaulio džiaugsmus pažada, pvz., egiptiečių „Mirusiųjų knygos“ dialoge: „Tu gyveni širdies ramybėje. — Tačiau ten nėra lytinio malonumo! — Aš tau daviau palaimą vietoj vandens, oro ir lytinių malonumų ir širdies ramybę vietoj duonos ir alaus“. („Mirusiųjų knyga“, Dondelinger, 1987).