Chimaira

Chimaira, chimera (gr. Chimaira), šiuolaikinėje vartosenoje tik pasakų ir gandų simbolis („visa tai tik chimera“). Antikos laikais jau Homero minima mišri būtybė, kurios kūną sudaro liūtas, ožy su gyvate, be to, kiekvienas šių gyvūnų, kaip liudija etruskų „chimaira iš Areco“, galėjusi turėti ir savas galvas.
Chimaira laikyta moters gyvatės Echidnos ir požemio pasaulio pabaisos Tifono dukterimi; jos brolis buvo pragaro šuo Kerberas (Cerberis). Jos tri- kūniškumas suvoktas kaip į tris dalis padalytų metų simbolis: liūtas simbolizuoja pavasarį, ožys — vasarą, o gyvatė — žiemą (R. Ranke-Graves). Pasak padavimo, šią būtybę užmušė didvyris Belerofontas, jodamas ant sparnuoto žirgo Pegaso, jis tapo ikikrikščioniškuoju prototipu tokių drakonų naikintojų kaip šv. Jurgis ir šv. Mykolas. Viduramžių mozaikose ir kapiteliuose chi- mairos įkūnija šėtoniškas galias. Antikos laikais ši siaubą kelianti būtybė vaizduota daugelio miestų, pvz., Korinto ar Kyziko, herbuose. Pagal racionalistinį aiškinimą, tripradė būtybė įkūnija pavojus, slypinčius žemėje ir jūroje, be kita ko, simbolizuoja ir žemės gelmių vulkaninę stichiją.