Alyvmedis

Iš Libijos kilęs svarbus ir naudingas Viduržemio jūros regiono augalas. Antikoje sietas su deive Atėne, kuri jį sukūrė ant Akropolio susiginčijusi su jūrų dievu Poseidonu dėl viešpatavimo Atikoje. Iš alyvmedžio medienos drožinėdavo dievų atvaizdus; šventojoje giraitėje Olimpijoje augo alyvmedžiai, jų šakeles įteikdavo žaidynių nugalėtojams. Nugalėtojus ir triumfuojančiuosius įvairiomis progomis puošdavo alyvmedžio ir laurosa- kų vainikais. Alyvmedžio šaka ir senovės Romoje pirmiausia buvo taikos deivės (Pax) simbolis, triumfo žygių kareiviai nešdavo vainikus iš alyvmedžio šakų, nes deivė Atėnė (lot. Minerva) laikyta ir karo deive. Meldžiantys taikos ir apsaugos pasiuntiniai dažnai nešdavo rankose alyvmedžio šakeles, aprištas vilnoniais raiščiais. — Biblijoje balandis, kurį Nojus pasiunčia iš arkos, neša snape alyvmedžio šakelę kaip ženklą su Dievu atkurtos taikos po pasaulinio tvano, nes aliejus „lygina bangas“, švelnina, išvalo, maitina ir teikia kurą lempoms ir žibintams. Jis naudojamas ir karalių, šventikų bei ligonių patepimo ceremonijoje. Jokūbas patepė aliejumi Beth-El akmenį susapnavęs dangų siekiančias kopėčias. Atpirkėjas, Mesijas, hebrajiškai mašiach – „pateptasis“. Aliejus gydo žaizdas, tai rodo gailestingojo samariečio alegorija. Krikščionybėje grynas alyvmedžių aliejus maišomas su balzamu, aromatizuojamas prieskoninėmis medžiagomis ir vadinamas „chrisam“. Naudojamas krikštijant, konfirmuojant, įšventinant į kunigus bei ligoniams (šiuo atveju vadinamas viaticum – paskutinis patepimas). Taip pat ir per karūnavimo ceremoniją nuo 7-ojo šimtmečio buvo tepama aliejais. Pasak islamo legendos, du uždraustieji medžiai rojuje buvo alyvmedis ir figmedis.