Aklumas

Aklumas — tai ne tik nežinojimo ir „apakimo“, bet ir nešališkumo, atsidavimo likimo valiai simbolis, kai nekreipiama dėmesio į išorinį pasaulį, o vadovaujamasi vien tik „vidine šviesa“. Todėl Graikijoje ir pranašai (Teiresijas), ir talentingiausi poetai (Homeras) įsivaizduoti akli, be to, dažnai užsimenama, kad aklieji regintys dievų paslaptis. Senovės Romoje Amoras (Kupidonas), kaip proto balso nepaisančios kūniškos meilės alegorija, neretai vaizduotas užrištomis akimis. Pasak evangelijų, Jėzus akląjį privertė praregėti, ir tai akstyvojoje krikščionybėje buvo laikoma dvasinio nušvitimo šventojo mokymo dėka simboliai. Izidorius Sevilietis (570—636) protėvių nuopuolį suvokė kaip apakinantį pasaulio aptemimą, kurį galėjęs nutraukti tik Kristaus nužengimas į žemę. Todėl viduramžiais „sinagoga“, žydiškumo personifikacija, taip pat vaizduota su užrištomis akimis, nes ji atsisakanti regėti šventąją šviesą. – Užrištomis akimis įsivaizduota ir sėkmės deivė Fortūna, taip pat teisingumą įkūnijanti Justicija, kuri nuosprendžius svarstanti „nepaisydama asmenų“ (plg. Svarstyklės). – Per priėmimo į masonus ritualą įžengiant į „šviesą“ ypač svarbus momentas, kai nuo akių nuimamas raištis, tai gilią prasmę turinti alegorija, kaip įveikti sumišimą anksčiau neregėjus aukštesniųjų vertybių. „1763 pirmą kartą Hamburge stojantiesiems buvo užrišamos akys. Goethe nesileido užrišti akių, tik pasižadėjo per priėmimo ceremoniją, kol nebus leista, neatsimerkti“ (Lennhoff-Posner).