Akis

Akis, pagrindinis žmogaus jutiminio pažinimo organas, simbolikoje visuomet siejamas su šviesa ir „dvasiniu regėjimu“, drauge pagal senovės sampratą tai ne tik suvokimo organas, bet ir pats skleidžia „galios spindulius“ ir yra dvasinės raiškos alegorija.
Pikto būdo žmogaus arba turinčios magiškų galių akies žvilgsnis gali paversti akmeniu ar padaryti bejėgį. Antikos padavime Persėjas tuo pasinaudojo ir pasitelkęs veidrodį nužudė Medūzą (Gorgonęj. Senovės airių sagoje pasakojama apie fomorų tautos karalių Balorą, kurio „piktas žvilgsnis turėdavo mirtiną galią mūšio lauke, jei jo akių vokus pakeldavę keturi vyrai“. Apsisaugoti nuo tariamai kenksmingo „piktos akies“ (it. malocchio) poveikio buvo gaminama įvairiausių amuletų. — Tačiau simbolikoje svarbesnė teigiama akies reikšmė. Daugelyje kultūrų saulė suvokiama kaip visa reginti akis arba ją simbolizuoja viena akis, pavyzdžiui, jaunatviško Egipto Saulės dievo Horo (Horus) akis; jis dar vaizduotas kaip sakalas arba žmogus su sakalo galva. Jo stilizuota akis, udjat (udžat) akis, laikyta galingu amuletu. – Krikščioniškojoje ikonografijoje akis – apsupta saulės spindulių arba trikampyje aukštyn iškelta viršūne – visuotinai žinomas visur esančiojo Dievo, arba Trejybės, simbolis. Taip pat ir aukščiausiojo rango angelai (cherubinai, serafimai) kaip gilios išminties ženklus turi ant sparnų akis. Akių ligos dažnai gydytos religinėmis apeigomis (pašventinant, duodant įžadus) arba jas plaunant šventuosiuose šaltiniuose ir šuliniuose. Aklumas būdingas laimei {Fortūnai), nes ji savo dovanas žarsto nesirinkdama; su užrištomis akimis vaizduojama Justicija, nes teisingumas neturi „paisyti asmenų“, bet toks pat yra ir „sinagogos“, žydiškumo įsikūnijimo, įvaizdis, ji „dėl savo aklumo neatpažino Jėzaus kaip tikrojo Išganytojo“ (čia apakimas — aklumas suprantamas perkeltine prasme).
Masonų simbolikoje spinduliais apsupta „visa reginti akis“ trikampyje, kuri atitinka anksčiau minėtą Trejybės simbolį, daugelyje ložių vaizduojama virš meistro krėslo ir turi priminti Kūrėjo, „Didžiojo visų pasaulių Statytojo“, visas paslaptis persmelkiančią išmintį bei akylumą; todėl ji pavadinta „apvaizdos akimi“. Psichoanalitinėje simbolikoje akis – tai šviesos ir suvokimo organas, nes ji duoda mums galimybę suvokti pasaulį ir taip suteikia jam realumą. „Sapnuoti akį – reiškia atlikti būties suvokimo aktą… Neretos sapnuose akių ligos. Jos, be abejo, susijusios su kompleksine ribota psichine rega, su nesugebėjimu esant šios būsenos teisingai matyti gyvenimą… Kai sąmonei gresia pavojus, kai ji (artėjant mirčiai) nyksta, tada žvelgia į sunkų ligonį daug akių“ (E. Aeppli). Psichoanalitikams akis (kaip ir burna) sapne dažnai simbolizuoja moters genitalijas. – Daug diskutuota apie trečiosios akies simbolinio vaizdavimo indų ir lamaistų mene kilmę — ji žyminti antgamtinę regėjimo galią ir nušvitimą. Kaktoje esančią akį pastebime mezozojaus eros reptilijų iškasenose ir iki šiol kaip rudimentas aptinkama pas Naujosios Zelandijos tiltinius driežus (Tuatara, lot. Hatteria). Mokslo dar neišpręsta problema, ar azijiečių ikonografija kaip nors susijusi su organizmų kilmės istorija ir su jų išnykusiais organais, taip pat neaišku, ar su šiuo motyvu susijusi ir vienintelė apvali mitinio kiklopo Polifemo akis arba Grimmų pasakose minimi „vienaakiai, dviakiai ir triakiai“.