Šikšnosparnis

Šikšnosparnis, gyvūnas, kurio simbolika turi įvairių prasmių, dvilypė jo prigimtis (sparnuotas žinduolis) daugelyje kultūrų kėlė susidomėjimą.
Vakaruose jis buvo laikomas šlykščių padaru, kuris neva įsivelia į žmogaus plaukus. Gandai apie kraują siurbiančius šikšnosparnius Pietų Amerikoje paskatino ir Europoje nekenksmingus ir vabzdžius naikinančius šikšnosparnius laikyti siaubą keliančiais padarais. Velmas kaip „puolęs angelas“ vaizduojamas su šikšnosparnio sparnais, nes jis, kaip ir šis gyvūnas, bijo šviesos. Įvairių rūšių demoniškos būtybės taip pat turi šį atributą, pvz., personifikuotas pavydas (invidia), kuris nedažnai pasirodo dienos šviesoje. Paveiksluose, vaizduojančiuose raganų puotas, niekuomet nestinga šikšnosparnių. — Kitose kultūrose šikšnosparnio šlovė geresnė. Vidurio Amerikos majai garbina jį Z’otz vardu, o cocilų gentims jis yra dievas globėjas. Majų kičų genties mite minimas „galvas nupjaunantis šikšnosparnis“ kaip požemio gyvūnas. — Senovės Kinijoje šikšnosparnis buvo laimės simbolis, nes laimės ir šikšnosparnio vardai buvo tariami vienodai (fu). Penki šikšnosparniai reiškia penkias laimės vertybes – garbų amžių, turtą, sveikatą, meilę dorybei ir natūralią mirtį. Dažnai buvo vaizduojami draugiški magai, išleidžiantys iš ąsočio penkis šikšnosparnius. Itin didelę palaimą teikdavo raudom šikšnosparniai, kurie neva atbaidydavę demoniškas jėgas. — Afrikos mituose šikšnosparnis vaizduojamas itin gudrus, nes skrisdamas jis niekuomet į nieką neatsitrenkia.
Antikoje šikšnosparnis buvo budrumo simbolis, o jo akis turėjusi apsaugoti nuo mieguistumo. Kita vertus, tuomet, kaip ir šiandien, kai kuriose kaimo vietovėse šikšnosparniai buvo prikalami prie durų. Taip norėta apsisaugoti nuo nakties demonų ir piktųjų burtų. Šikšnosparnio kraujo lašai po moters pagalve turėję teikti palaiminimą jos vaikui. Šikšnosparnis taip pat laikytas palankia priemone apsiginti nuo skruzdžių, vikšrų, skėrių, gyvatės \kandimo. Graikų padavimuose ir pasakėčiose šikšnosparnis vaizduojamas kaip gudrus, bet baimę keliantis padaras. Šikšnosparniais (lot. vespertilio, gr. nykteris) pašaipiai buvo vadinami naktibaldos. „Odisėjoje“ plasnojančiomis ir pypsinčiomis vaizduojamos mirusiųjų sielos požemio karalystėje. — Pozityvus aspektas šikšnosparniui tenka viduramžių laukinių gyvūnų aprašymuose, nes ten rašoma: „Kur šikšnosparniai užsibūna ilgiau, jie laikosi tvirtai įsikibę viens į kitą ir sudaro ištisas kekes, tai savitarpio meilė, kuri retai pasitaiko tarp žmonių“ (Unterkircher). Tačiau šis pozityvus požiūris neaptinkamas ankstesnių šimtmečių senose zoologinių simbolių knygose ir liaudies tikėjimuose. Taip pat ir šv. Hildegarda Bingenietė (1098-1179) rašė, kad jos prie paukščių priskirtas šikšnosparnis „skraido kaip tik tuo metu (nes žmonės ilsisi), kai klajoja dvasios“. Ji pateikia ne itin malonų šiems gyvūnams receptą: „Sergantis gelta turėtų atsargiai persmeigti šikšnosparnį, kad jis liktų gyvas, ir jį nugara pririšti prie savosios nugaros. Po to jis turėtų pririšti šikšnosparnį prie pilvo, kol jis nugaiš.“ Matyt, buvo tikima, kad gyvūnas iš ligonio kūno „ištrauks“ ligą.