Rupūžės

Rupūžės kaip simboliniai gyvūnai daugiausia turi negatyvių bruožų. Dėl savo ne itin patrauklios išvaizdos ir deginančio odos sekreto jos buvo laikomos demoniškais padarais, pvz., priklausančiais raganų namų ūkiui, aprašomos kaip maistas per raganų puotas arba pragare kankinančios pasmerktuosius.
Senovės Kinijoje trikojė varlė buvo mėnulio simbolis, tikėta, kad per mėnulio užtemimus jį praryjanti. Šiaip jau dėl įpročio slėptis ir drėgmės pomėgio ji buvo siejama su „mėnulio pasauliu“, o Kinijoje — su In principu. — Europoje nuo antikos laikų rupūžė buvo nekenčiamas, „slepiantis piktus kerus“ gyvūnas, tačiau kartu ir gimdos simbolis. Medicininės priemonės iš rupūžių vartojamos moterų ligoms gydyti. Liaudies padavimuose „nuodėmingoji rupūžė“ dažnai būna neišganytų „vargšių sielų“ įsikūnijimas. Po savo įžado netesėjusio žmogaus mirties jo siela įsikūnija šio nekenčiamo gyvūno pavidalu ir turi atgailauti, ji tik tada pateks į dangų, jei pajėgs prišliaužti maloningąjį bažnyčios altorių. Kituose liaudies padavimuose rupūžė kartais būna motiniškai saugančių namų dvasių įsikūnijimas. Jomis reikia rūpintis, kad už dėkingumą gautume palaiminimą. Rupūžės kaip turtų saugotojos vaidmuo padavimuose taip pat neretai minimas. Alchemijos pasaulėvokoje rupūžė yra pirmapradės materijos, skirtos kaip drėgnos žemės dalis gryninimui ir turinčios jungtis su lakiomis medžiagomis, simbolis („žemės rupūžę jungti su ereliu“ — šie motyvai atsispindi paveiksluose su sparnuotomis rupūžėmis). Keista simbolika minima alchemijos alegorijoje apie rupūžę, kuri moteriai uždedama ant krūtinės. Vario raižinio tekstas emblemų knygoje „Atalanta fugiens“ (1618) paaiškina: „Uždėk moteriai rupūžę ant krūtinės, kad ji čiulptų, tuomet moteris mirs, o rupūžė nuo pieno išpamps.“
Šis keistas aprašymas susijęs su pseudocheminiu procesu, kurio metu išminties akmeniu virstanti pirminė materija turi būti prisodrinta „skaisčios mergelės pienu“ (filosofine prasme pienas — mėnulio syvai), kad ją „pamaitintų“. „Kūdikį“, kuris turi subręsti, žindo motina, kaip sakoma komentare, prarandanti gyvybę. Šis veiksmas vadinamas „ablactatio“, atitraukimu nuo krūties. Alchemijos simboliką, kaip šiame pavyzdyje, vargu ar galima racionaliai iššifruoti ir suprasti. Senovės Meksikoje dažnas žemės įvaizdis — žemės paviršiuje gyvenanti ir į ją įsiraususi rupūžė. Nuodingi rupūžės sekretai galėjo būti naudojami kaip sąmonės būseną keičiančios priemonės. – Neretai rupūžė, kaip ir varlė, dėl sugebėjimo keisti savo pavidalą buvo siejama su prisikėlimo ir atgimimo idėjomis. Tai liudija priešistoriniai į buožgalvius panašių figūrų olų piešiniai.