Rojus

Tai seniausių laikų sodo paveikslas. Jame nėra jokių pavojų, jis skirtas pirmiesiems žmonėms, nepažinusiems nuodėmės. Pats žodis reiškia aptvarą, senąja persų kalba laukinį parką, skirtą karalių pasilinksminimui.
Bibliniame rojuje auga du Dievo užginti medžiai, kurių nederėjo suteršti pirmiesiems žmonėms. Mitiniais priešistoriniais laikais tai buvo kosmoso centras, svarbus tuo, kad per jį tekėjo keturios upės, bet labiausiai kaip paties Kūrėjo buveinė. „Prarastas rojus“ buvo Dievui ištikimų žmonių, turinčių viltį vėl patekti į dangų, tikslas. Islamiškasis rojus skiriasi tuo, kad į jį patekęs vyras patiria ir seksualinių džiaugsmų su „didžiaakėmis gražuolėmis, kurių iki tol nepalietė joks žmogus arba džinas“ (Beltz, 1980). Po palmėmis ir granatų medžiais, po kvepiančiais krūmais ir pavėsingose giraitėse linksminsis teisuoliai po Paskutinio teismo vėl atkurtame priešistoriniame sode prie keturių jo upių, vienoje jų teka skaidrus gyvybės vanduo, antroje vynas, nuo kurio neapgirstama, trečioje – negendantis pienas, o paskutiniojoje medus-nesudrumsčiamas, kvapnus, stiprinantis: „ne koks blyškus svajonių pasaulis, bet labai realistiškas, pilnas malonumų… Ramaus gyvenimo vaizdinys, primenantis tipiškas rytiečių vyrų poilsio oazes. Arabų kalifų sodai buvo įsivaizduojamo rojaus kopija“ (Beltz, 1980). Keturias upes atitiko keturi įsivaizduojami rojaus sodai. Vakarų Europos šalių antikos epochos elisijiškų Palaimintųjų salų, esančių ten, kur leidžiasi saulė, įvaizdį išstūmė tamsaus požeminio pasaulio vaizdas (hadas, orkas). Šiaurės vakarų keltai anapusinio pasaulio „laimingų sielų“ Vakarų jūroje idėją neretai sujungia su gyvam žmogui nepasiekiama laimės šalimi po vandeniu, kurią galima lyginti su islamiškuoju kūniškų džiaugsmų įsivaizdavimu. Jūrininkų pasakose šia tema minima triskart po penkiasdešimt salų, kuriose laukia tūkstančiai puikių moterų, skamba švelni muzika ir niekas nepažįsta apgaulės, rūpesčių, ligų bei mirties. Prie tokių mitologinių laimės salų priskiriamas Mag Mell — džiaugsmų slėnis su gausybe gėlių, Mag Mon — žaidimų slėnis, Ciuln — švelni šalis ir Imchiufn — labai švelni šalis. Emain sala dar vadinama Tir na’m Ban, moterų šalis, kur laukia nesuskaičiuojama daugybė meilės išsiilgusių moterų ir merginų. Šios rūšies mitai akivaizdžiai sugalvoti tam, kad žmogui žadant džiaugsmą rojuje, primenančiame groteskiškai hiper-bolizuotą pasakų šalį, nuslopintų mirties baimę ir parengtų laukiamam busimojo gyvenimo anapusiniame pasaulyje stebuklui, kur teisuolis — kaip senovės Egipto iaru laukuose — toliau gyvens be vargo ir kančių tenkindamas savo norus. — Senovės Meksikoje panašiai įsivaizduotas lietaus dievo Tlaloko rojus. Šis pirmiausia buvo skirtas priglausti skenduoliams.
Labai dažnai po pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo išrinktiesiems sugrįžta vėl atkurtas be jokios nuodėmės priešistorinis aukso amžius, kuris prilygsta puikiam sodui. Kultūros istorijos požiūriu atkreiptinas dėmesys, kad šis simbolinis vaizdas neatitinka priešistorinių laikų žmonijos medžiotojo bei rinkėjo realijų; kur kas labiau tai primena augalų pasaulio (vaismedžių kultūra) kultivavimo epochą. Mūsų platumose įprastas „Edeno sodų“ paveikslas nėra užfiksuotas tiksliai geografiškai ir aprėpia didžiules senųjų Rytų kultūrų teritorijas. Viduramžiais vyravo nuomonė, kad žemiškasis rojus turįs būti netoli Žemės rutulio centro Jeruzalėje. Sakoma, kad jį saugą angelai su liepsnojančiais kalavijais arba kad jis tiesiog nesuvokiamas žmogaus protui — tik vaiduokliškai lyginamas su žemiškuoju laimės rojumi, panašiai Dilmuno sala šumerų mitologijoje paviršutiniškai identifikuojama su Bahreino sala Persijos įlankoje, tik perkelta į kitą lygmenį. Ir „dangiškoji Jeruzalė“ Apreiškime Jonui atitinka žemiškąjį to paties pavadinimo miestą, tik naudojama archetipo prasme. — Gotikos laikais didžiulės katedros irgi laikytos rojaus kopijomis, dėl to ant pagrindinio portalo dažnai reljefiškai vaizduojamas Paskutinis teismas. — Ezoterinės alegorijos atsiriboja nuo žemiškų vaizdinių ir suvokia rojų kaip idealią buvimo šalia Dievo būseną. Tai sudvasinta rojaus samprata, beveik kaip budistinė nirvana – asmenybės susiliejimas su absoliučios būties superasmenybe (Vakarų šalyse klaidingai supaprastintai dažnai vadinama „nieku“).
Noras teisėtiems šventiesiems matyti rojų ne kaip paskutinį ir vienintelį absoliučios egzistencijos tikslą išsakytas legendoje, kuri priskiriama sufizmo meistrei Rabi’a mirusiai 810. Jos artimieji paklausė, kodėl ji vienoje rankoje laiko dubenį, pilną vandens, o kitoje neša ugnį. Atsakymas buvo toks: „Aš skubu padegti rojų ir vandeniu paskandinti pragarą, kad nuo akių nukristų skraistė tiems, kurie keliauja į šventas vietas ir jų tikslas yra Dievas; kad Dievui tarnaujantys galėtų Jį matyti, Jį, o ne kokį vilties objektą ir dar su baime…“ Kiek vėliau gyvenęs sufijus Abudas Yazidas Bistami apie tai sakė: „Rojus yra pati paskutinė skraistė, nes išrinktieji rojuje ir pasilieka; o kas ten pasilieka, gyvena ne pas Dievą. Jis yra Jis, uždengtas skraiste.“