Ratas

Ratas, svarbus kultūros istorijos elementas, nebuvo naudojamas ikikolumbiniame naujajame pasaulyje, net ir aukštos kultūros visuomenėse, galbūt dėl tabu (nors toks prietaisas buvo žinomas, tai rodo Meksikoje, Golfo regione, randamos molinės žaislų figūros su ašiniais ratais).
Senajame pasaulyje ratas davė impulsą pagaminti vežimą, naudotą tiek praktiniams, tiek kulto reikalams. Priešistoriniuose vaizduose jie dažnai turi kryžmus stipinus („ratų kryžiai“, kurie vaizduojami ir vieni, be vežimo). Simbolikos specialistai įžvelgia jų sąsajas su apskritimu ir dalijimo į keturias dalis elementais kaip aliuziją į metų ciklus. Apskritimas veikia statiškai, o stipinai suteikia jam simbolinę sukimosi ir dinamikos prasmę, kartu ir cirkuliacijos, tapsmo ir praeinamumo, vietinės reikšmės laisvės. Ratai ir ratų kryžiai, kurie „rieda“ per dangų, yra saulės simboliai, tai rodo paprotys per saulės grąžą nuo šlaitų ridenti degančius ratus. Platesne prasme ratas tampa viso kosmoso ir jo cikliškos raidos simboliu, taip pat ir pačia kuriančiąją dievybe, kuri suvokiama kaip „perpetuum mobile“. Azijos kultūrose ratas simbolizuoja atgimimo procesą budizme — „mokymo ratą“, kuris išlaisvina iš kančių per būties formas. Be to, jis svarbus kaip kosminės tvarkos simbolis, tuo grindžiama miestų architektūra. „Iranas yra klasikinė šalis, kurioje miestai suprojektuoti matematiškai tiksliai apibrėžtu ratų…, tai atitinka iraniškąjį pasaulio vaizdinį iš ištęstų, apvalių apskritimų, tvirtai apribotų žemės, kuri padalyta į šešis karšvarus (sektorius), išdėstytus apie centrinį septintąjį karšvarą, kaip spinduliuojantį skambantį ratą. Stebulė, stipinai ir graižtas irgi turi iranietiškas metropolijas“, rašo W. Mülleris, kuris senovės Irano miestus apibūdina kaip „skriestuvo miestus“. Taip pat ir senajame Ceilone (Šri Lanka) esama rato imperijos pėdsakų, kaip ir brahmanistiniuose, džainistiniuose ir budistiniuose kraštuose. „Tik tas valdovas iškyla iki imperatoriaus rato, kuris laikosi šventojo gyvenimo būdo ir kuriam pasirodo dangiškasis rato brangakmenis. Šis čakravartinas gyvena — pirmas požymis čia paslėptų kosmologinių struktūrų — septyngubai apjuostoje pilyje, kurios mūrai iškloti septynių rūšių brangakmeniais ir kurios keturi vartai spinduliuoja auksu, sidabru, beriliu ir kristalais… Kai naujasis valdovas laikėsi šventojo gyvenimo būdo ir buvo ištikimas papročiams, tada vėl iškilo ratas su tūkstančiu stipinų, su ratlankiais ir stebule (kurie mirus pirmtakui buvo pradingę ir riedėjo į Rytus), valdovas sekė jo kelią ir pavergė iš eilės kraštus visomis dangaus kryptimis. Taip šitas rato brangakmenis vandenyno apsuptą žemę užkariavo pergalingu žygiu ir tada vėl sugrįžo į valdovo pilį“ (W. Müller, 1961). Mülleris lygina šitą valstybės brangakmenį su žemiškųjų valdovų „rato sege (giminingas ir panašus papuošalas, paveldimas karūnos nešiotojų)“.
Senajame Testamente pasirodo liepsnojantys ratai ir Dievo galva (Danielio knyga), o Ezekielio vizijoje kalbama apie pilnus akių (1, 18 ir toliau) ratus, kurie vienu metu stovi ramybėje ir sukasi (visažinystė, dinaminė jėga). Viduramžių mene dažnai vaizduojamas „gyvenimo ratas“, kuris žmogų iškelia ir vėl nusmukdo, arba „laimės ratą“, kuris niekada nesustoja, bet yra permainingas. Laimės deivė Fortūna dažniausiai vaizduojama stovinti ant kamuolio, kartais ant rato. Rato formą turi Zodiako ženklai bei metų ciklo paveikslai. Dar antikos laikais Anakreontas (580-495 pr. Kr.) kalbėjo apie lemties permainingumą: „Žmogaus gyvenimas rieda nepastoviai kaip vežimo rato stipinas“, tačiau ratu pasiekiamas ir sulyginantis teisingumas.
Kadangi angelai cherubinai (pasak kitų senų tekstų, „sostai“) įsivaizduoti kaip sparnuoti ugniniai ratai, paveiksluose prie uždaryto rojaus vietoj saugančio angelo dažnai stovi ratas.
Rato kryžmė krikščioniškąja prasme vaizduoja Kristaus viešpatystę žemėje. Tokie ženklai olų raižiniuose neturėtų būti iš priešistorinių laikų, bet gali būti išaiškinti ir krikščioniškų simbolių kalbos prasme. Viduramžių katedrose rotomis (ratais) vadintose langų rozetėse centre stovi Kristaus paveikslas kaip alegorija į viešpataujantį Išganytojo vaidmenį dieviškojo laikų plano centre. Tokios langų rozetės primena indų meditacijos priemonę mandalą, turinčią padėti asmenybei susitelkti aplink sielos neįsisąmonintą dieviškosios esmės branduolį.
Seni airių antkapiniai kryžiai („anglikoniški kryžiai“) sujungia kryžiaus elementą su ratu arba apskritimu tradicine rato kryžiaus forma, tačiau kryžiaus sijos perkerta apskritimą ir taip kryžiaus suvokimą pakelia virš Žemės rutulio. — Laimės rato simbolis vaizduoja dešimtąją Taro kortų didžiosios arkanos kortą, siejamą su „kilimo aukštyn ir kritimo žemyn likimo neišvengiamybės simboline prasme. — Posakiai „ratas pasisuks“ (lemtis eis kita vaga) arba „sustabdyti istorijos ratą“ apibūdina apskritai teigiamą riedančio likimo paveikslo simboliką.
Kitokios kilmės yra Valstiečių karo sukilėlių vėliavose vaizduojamo rato simbolis, čia svarbiausias garsinis ryšys su „rateliu“ (grupė, vadeiva, kurstytojas) ir susitelkimas į stiprų ratą. — Kaip šventųjų atributas ratas ypač būdingas šv. Kotrynai, taip pat šv. Willegiui iš Mainco, tuo norima parodyti jo kuklią kilmę iš amatininkų luomo.