Raktas

Raktas, kuriuo galima atrakinti arba uždaryti, yra simbolinis prietaisas, apibūdinantis jo turėtojo galią „paleisti ir pririšti“.
„Rakto galia“ bažnytinėje sferoje priskiriama apaštalui Petrui, apeliuojant į Evangeliją pagal Matą (16, 19). Petrą įprasta vaizduoti su didžiuliais raktais, todėl liaudis jį dažnai vadina „dangaus vartų sargu“. Paskutinio teismo scenose didžiulis raktas reikalingas užrakinti velnią tūkstančiui metų į bedugnį šulinį (Apreiškimas Jonui 20, 1). Kiti šventieji vaizduojami irgi su raktais, taip pat Ispanijos karalius Fernandas, kuris užkariavo („atrakino“) maurų miestą Kordobą, arba kalėjimo prižiūrėtojas Ipolitas, kurį šv. Laurencijus atvertė į tikrąjį tikėjimą; raktų ryšulį nešasi šv. Morta ir Notburga, namų šeimininkių ir tarnaičių globėja.
Kai kuriose masonų sistemose raktas yra meistro garbės arba lobių saugotojo („tarnautojų brangenybės“) simbolis ir ženklas. Vaizduojamas ir T formos, primenantis graikų raidės tau pavidalo kryžių arba plaktuką. Liežuvis kartais taip pat alegoriškai laikomas raktu, pvz., apie nedalyvaujančius kalbėti tik gerai arba tylėti, arba susilaikyti nuo neigiamų kalbų.
Atiduoti apgulto miesto raktą alegoriškai reiškė kapituliaciją, šiais laikais garbingiems svečiams irgi simboliškai įteikiami raktai arba per karnavalą gildijos princų porai, kuri trims „pašėlusioms dienoms“ gauna valdžią mieste. Liaudies išmintis kalba apie „raktą į mylimosios širdį, kaip Wernherio von Tegernsee’o dainoje apie meilę „Tu užrakinta mano širdyje – raktelis pamestas, turi ten pasilikt visiems laikams“ (XII a.). „Raktas“ taip pat reiškia slapto rašto arba simbolių išaiškinimo būdą, pvz., Evangelijoje pagal Luką (11, 52): „Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą“, t.y. klaidingai aiškinant Bibliją užkertamas kelias dieviškajam pažinimui.
Civilinės teisės sferoje raktas buvo svarbus sutuoktinei, ji prie diržo nešiodavosi raktų ryšulį kaip savo orumo simbolį; paprastai raktą gaudavo iš jaunikio motinos atsikėlusi į naujus namus ir tik ji viena galėdavo atidaryti visas skrynias bei spintas. Apie raktų reikšmę herbuose rašo Böckleris (1688): „Raktai reiškia viešpatavimą ir įgaliojimus atidaryti ir uždaryti, kaip tai daro dviveidis Janas, kaip tas, kuris turi galią uždaryti senus ir atverti naujus metus; vis dar gyvas paprotys miesto raktus įteikti aukštiems ponams parodant, kad jiems perduodama ir užleidžiamą visa valdžia, galia. Raktai herbe rodo pasitikėjimą ir išbandytą ištikimybę savo ponams ir aukštesniesiems“. Raktai yra Regensburgo, Bremeno, Soesto, Stadės miestų herbuose ir Melko benediktinų fundacijos (Žemutinė Austrija) herbe; raktų pora popiežiaus herbe reiškia aliuziją į „galios paleidimą ir užmezgimą“. Seniau vienas jų buvo auksinis; kitas — sidabrinis, auksinis reiškė užmezgimą, surišimą, sidabrinis — paleidimą. Laikino popiežiaus miesto Avinjono (1348— 1797) herbe buvo ir trečias raktas, kaip miesto pavaldumo Bažnyčios valdžiai simbolis.