Pupa

Pupa kaip kultūrinis augalas žinomas taip pat seniai, kaip ir javai. Įvairiuose Viduržemio jūros kraštuose, taip pat šiauriau nuo Alpių jau neolito epochoje pupos buvo svarbi maistinė kultūra.
Dėl vidurius pučiančio ir neva afrodizinio poveikio Egipto žyniai pupas laikė nešvariu maistu, bet jos naudotos graikų per misterijas Dioniso ir Apolono garbei, Pitagoras draudė jas valgyti, nes jose esą įsikūnijančios mirusiųjų sielos. Romėnų žyniams buvo draudžiama žiūrėti į pupas ir netgi jas minėti, kadangi jų žieduose slypinčios „liūdesio raidės“. Per Parentalijų šventes (vasario 13-ąją) mirusiųjų sielos galėdavo aplankyti žmonių pasaulį, o raganos pasinaudodavo šiuo vaiduoklišku metu, kad pasitelkusios juodąsias pupas priverstų prikąsti „piktus liežuvius“. Kitur, pvz., japonų tikėjimuose, dėl savo sėklų stambumo pupos simbolizuoja vaisingumą ir turtą. Europos tautų priežodžiuose pupos reiškia menką pinigą lošimų metu (pvz., „nė pupos nevertas“, t.y. beveik nieko). Laimės simboliu laikyta pupa, įkepta į pyragą. Ją atradęs žmogus tapdavo „Pupų karaliumi“ (arba buvo tikima, kad kas ją atras, tas pirmas susižieduos).