Pilka ir pilka

Pilka ir pilka spalva. Pilkumas kaip spalva visai nereikšminga – kažkas tarp šviesos ir tamsos. Vis dėlto jos reikšmė pasaulio modelyje labai svarbi.

Pilka yra pirmapradė, ką tik atsiradusi materija. Pilkas pasaulio centras, nuo kurio viskas prasideda. Pilka – tai Dievo ir Saulės neveiklumo spalva. Gamtoje pilka gali patamsėti ir priartėti prie juodos tamsos arba suspindėti sidabru ir artėti link šviesos. Taip pat yra ir spalvų sistemoje. Greta tamsių, drumzlinų spalvų pilka prisisunkia sunkumo, beviltiškumo, ima slėgti. Šalia ryškių, šviesių ir šiltų spalvų ji atgyja, tampa spalvinga, sugeria šviesą, šilumą, džiaugsmą. Pilkoje spalvoje žmogaus akys pailsi nuo perdėm aktyvių spalvų ar kontrastų įtampos. Šviesiai pilka daugiausiai naudojama kaip fonas siekiant padidinti kitų spalvų išraiškingumą ir jas suderinti. Tačiau per daug didelės dozės pilkos spalvos žmogų nuvargina ir slegia taip pat kaip priverstinis neveiklumas (bedarbystė) arba judėjimo stygius. Pilka spalva simbolizuoja statiką. Ji apatiška, vangi, joje nėra aiškaus mąstymo, ji – apsiniaukusi, joje nėra gilumo, tolių. Pati savaime ji negyva. Ją maitina ir pakrauna kitos spalvos, ir tik per kitus ji tampa reikšminga, o kartu ir reikalinga.