Pienas

Pirmasis žmogui ir kitiems žinduoliams jėgų teikiantis maistas, dėl savo baltos spalvos bei švelnaus skonio dažnai laikytas dievų maisto ir „grynosios aukos“ simboliu.
Dažnai siejamas su mėnulio jėga (mėnulis), o kartais jam priskiriama galia užgesinti „vyriškai pažymėtą“ žaibo įžiebtą ugnį. Senovės Indijos mokyme apie pasaulio sukūrimą aiškinama, kad kosmosą, iš pradžių buvusį pieno jūra, sumušė į kietą sviestą dievai, padedami gyvatės, kuri buvo apsivijusi aplink pasaulio kalną. Aukojimo gėrimas soma buvo lyginamas su pienu, o per vedų aukojimo apeigas pakaitintas pienas laikomas dieviškosios gyvenimo srovės simboliu. Senajame Egipte vaizduota, kaip deivė Izidė maitina faraoną savo krūtimi, kai kuriose kultūrose (etruskų Herde / Heraklį maitina krūtimi Uni/Junona, taip pat ir berberų gentyse) tai aiškinama kaip įsūnijimo ritualas. Ačio ir Mitros kultų ritualuose pieno ir medaus skonis turėjo sakramentinį pobūdį. „Pažado žemėje“ Kanaane perteklių reiškė ten tekantis „pienas ir medus“ (Išėjimo knyga 2, 8). Biblinių aliuzijų į simbolinį švelnaus skonio srūvantį maistą išrinktiesiems yra labai daug, dažnai manoma, kad jis skirtas dar nesubrendusiam žmogui, kuriam tik labiau subrendus galima duoti valgyti kietą maistą (Laiškas žydams 5,12 ir toliau). Pieno aukos (libacijos) buvo įprastos daugelyje piemenų kultūrų. Senovės Kinijoje pieno niekada negėrė, tačiau iš jo gamino valgius. Moters pienas turėjo suteikti potencijos ir ilgą gyvenimą.
Krikščioniškajame viduramžių mene dažnai vaizduojama maitinanti „Maria lactans“ (Dievo Motina) su kūdikėliu Jėzumi kaip antipodas „piktajai motinai“, „maitinančiai savo krūtimi gyvates“. Žindyvės ypač vertino maitinančios Dievo Motinos paveikslą ir pirkdavo paplotėlius iš Betliejaus žemės, kur, pasak legendos, ant žemės lašėjo Marijos pienas. Jos garbino ir 307 nukirsdintą Kotryną Aleksandrietę, kurią žudant vietoj kraujo tekėjęs pienas. Minezingerių laikais gryno pieno skonis simbolizavo „šventą mąstymo būdą“ (Schillerio „Don Karlas“), rūmų moralės principų gerbimą. Pieno auka senuosiuose kultuose dažnai buvo suvokiama kaip apsivalymo ceremonija.
Alchemijoje pienas, kaip ir kraujas, yra vienas iš Sulphur ir Mercurius pirminių principų; Stoltziusas (1624) „Cheminiame norų sodelyje“ rašo: „Du puikūs šaltiniai itin išpuošti / iš baltojo pieno ir raudonojo kraujo, / Kurie tau labai patiks / … Tai du vienetai, jei juos pavirsi, / Duos tau sunkaus aukso.“ Pienas čia alegoriškai reiškė spermą, nes pagal antikinę apvaisinimo teoriją gyvybės atsiradimas vykdavo susijungus baltai spermai su raudonu menstruacijų krauju. — Liaudiškuose posakiuose pienas vaidina svarbų vaidmenį. Svarbūs paveldėto žinojimo ypatumai „būdavo (čiulpiami su motinos pienu“, o kas „atrodo kaip pienas ir kraujas“ įkūnija sveikatą ir grožį; žinoma, „nereikia verkti dėl nulašėjusio pieno“, nes jo nebegalima susemti (to, kas jau įvyko, nebesugrąžinsi).
Paukščių takas (gr. galaxis), pasak antikinių mitų, atsirado tada, kai Hera (Junona) smarkiai čiulpiantį mažąjį Heraklį atitraukė nuo krūties, dėl to deivės pienas pasiliejo dangaus skliautu.