Pamotė

Pamotė, kitaip negu anyta arba uošvė, kuriai tik lėkštuose anekdotuose skiriamas neigiamos motinos vaidmuo, liaudies priežodžiuose ir pasakose laikoma pikta, egoistiška ir vaiko nekenčiančia antimotina, pasiryžusią vaiką net pražudyti.
Tuo atžvilgiu ji artima kitam neigiamam moteriškam personažui — raganai. Moters, kuri tikrovėje dažniausiai gerokai skiriasi nuo pašaipaus šmeižikiško įvaizdžio, vaidmens nuvertinimas tikriausiai paaiškinamas ne visai suvoktu santykiu su tikrąja motina, kurią nuo neigiamo vertinimo apsaugo konvencijos. Vokiškai pamotė vadinama sudurtiniu žodžiu Stief-mutter, kurio pirmasis dėmuo reiškia „apiplėštas“, „našlaitis“ ir yra giminingas vokiečių žemaičių žodžiui „Stuben“ (medžio kamienas). Priežodis „skųstis pamotei“ reiškia „bergždžias pastangas“, o „verkti prie pamotės karsto“ reiškia suvaidintą gedulą. Brolių Grimmų pasakose pamotės paveikslas dažnai susilieja su raganos paveikslu („Žibuoklės“): „Kai mirė motina, mes nebeturėjome nė vienos ramios valandėlės. Pamotė mušė mus kiekvieną dieną, ir, kai mes prieidavome prie jos, ji spardydavo mus.“ Šnekamojoje kalboje „būti kam nors pamote“ reiškia „apleisti, nekreipti dėmesio“, o „pamotės vaiku“ kartais vadinamos pensijų reformos ar nevykę įstatymai. Neaišku, kodėl trispalvė našlaitė (vok. Stiefmütterchen) buvo pavadinta kaip tik šiuo vardu (jis paliudytas jau XVI a.). Liaudies medicinoje tai buvo labai vertinamas vaistinis augalas. Sentimentaliąja XIX a. gėlių kalba apie ją pasakyta: „Ji atrodo tokia miela, švelni ir gera, kad primena romią motinos širdį, dovanojančią svetimiems vaikams tikėjimą, meilę ir viltį.“