Palmė

Palmė (dažniausiai tekstuose ir paveiksluose vaizduojamas datulės medis).
Žydiška-krikščioniška palmės simbolika pirmiausia remiasi 92,13 psalme: „Teisieji žaliuoja lyg palmės“. 1675 W. H. von Hohbergas sukūrė: „Palmės medis neturi nieko, kas nebūtų naudinga; / pienas, aliejus, mediena, žievė, lapija, vaisiai, sultys ir vilna. / Taigi pamaldusis pritaikytas tarnauti, / kad gerais darbais galėtų sekti Dievo reikalavimais.“ — Sausringose Viduržemio jūros regiono pietų srityse datulių palmė dėl akivaizdžių priežasčių buvo labai vertinama. Ji laikoma šventa. Saulės dievas Ozyris (Usiras) dažnai buvo vaizduojamas virš palmės karūnos. Egiptiečiai dėdavo palmių vėduokles ant karstų ir mumijų, o Jėzų, įžygiuojantį į Jeruzalę, pasitiko palmių vėduoklėmis (krikščionių Verbų sekmadienio atributas – „palmių kačiukai“). Kankinio „pergalės palmė“ ir žaliuojanti lauktojo rojaus palmė dažnai vaizduojama nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat stilistiškai siejant su lelijos ir vynuogienojų motyvais. Graikiškasis vardas „Phoinix“ nurodo asociaciją su saule, o Helios — su Apolonu. Ir pergalės deivė Nikė (lot. Victoria) dažnai vaizduota su palmės šaka; Egipte dangaus deivė Hator buvo „datulių valdovė“. Bendrąja prasme dėl savo liekno tiesaus kamieno ir vešlios karūnos laikoma kilimo, pergalės ir atgimimo simboliu. Ji buvo ir baroko kūrybinio sambūrio „Vaisius nešanti bendrija“ emblema su moto „viskas naudojimui“. Iš padavimo, kuriame sakoma, kad palmė auga su jai uždėta našta, kilęs ir Valdeko Pyrmonto kunigaikštystės devizas „Palma sub pondere crescit“. Tuo norima pasakyti, kad nusiskundimai dar labiau apsunkina: „Nuo uždėtos naštos palmės medis nelinksta. / Pergalė pasilieka jam ir duoda saldžius vaisius. / Taigi kas pasitiki Dievu ir gali iš tikrųjų melstis, / tam tarnauja pulkas angelų visuose varguose“ (Hohberg).