Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Palaimintųjų salos

Salos dažnai buvo tapatinamos su paprastu būdu nepasiekiamais laimingais kraštais ir suvokiamos kaip anapusinio pasaulio rojaus simboliai. Jų vietą buvo stengiamasi nustatyti „mitinėje geografijoje“.
Pvz., šumerų mite apie Gilgamešą sala Dilmunas, kur per didįjį tvaną buvo nusidanginę Nojus, Ziusudra arba Utnapištimas. Dilmunas siejamas su Bahreino sala Persų įlankoje, kuri šiuo metu neatrodo „kaip rojus“. — Klasikos laikų antika žinojo, kad „palaimintųjų salos“ (gr. makaron nėsoi, lot. insulae fortunatae, iš čia arabų al-djaz‘ ir al-chalidat) yra Vakarų vandenyno pakrantėje, ir lygino jas su mitiniu Elisiju, kur po mirties nukeliauja išrinkti mirusieji. Ir čia buvo bandoma surasti pseudogeografinį palyginimą ir kaip tik su Kanarų salomis. Plutarchas (apie 50-125) rašė: „Lietus ten retai lyja, o jei lyja, tai saikingai. Čia dažniausiai pučia gaivūs vėjai, kurie gausiai teikia drėgmės, kad pati žemė dosniai duoda vaisių, ir gyventojams nieko nelieka daryti, kaip tik atsiduoti poilsiui. Oras čia visuomet malonus ir net tarp barbarų paplitusi nuomonė, kad tai Elisijo laukai ir palaimintųjų buveinė, kurią stebuklinga jėga savo poezijoj pavaizdavo Homeras.“ Istorikas Juozapas Flavijus (37-95 po Kr.) su laimės salomis gretina dualinės sistemos dvasia / materija sampratą gnostikų mokymo apie poliariškumą prasme bei būtinumą išsivaduoti nuo šviesos kibirkšties. Žmonių sielos gimsta iš „subtilaus eterio“, tačiau dėl mirties yra fizinio kūno nelaisvėje. Ir tik po to, apsivaliusios, jos nuskrieja už vandenyno į palaimos vietą palaimintųjų salose, o materialiai užsiteršusios sielos nuplakamos „tamsioje oloje“. — Pasakiškas rojaus salas vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje mini taip pat ir keltų mitologija, visų pirma airių, kurioje jau prieš krikščioniškas misijas aprašomos palaimintos rojaus salos ir kelionės jūra į jas. Sis įvaizdis vėliau pateko į krikščioniškąją įdeologiją, pvz., legendoje apie jūrų keliautoją šv. Brandaną (Brendaną), kuris neva plaukdamas laivu aplankė „pažadėtąjį palaimintųjų kraštą“. Tai suprantama kaip užuomina apie Amerikos atradimą iki Kolumbo. Įsivaizduojamą mitinį pasaulio vaizdą sunku suderinti su šiuolaikine geografijos samprata.
Taip pat ir tradiciniame kinų pasaulėvaizdyje egzistavo „palaimintųjų salos“, kurias su realia geografija vargu ar galima sieti. Jos neva buvusios Ramiajame vandenyne priešais rytinę Kinijos pakrantę ir vadinosi Fangčang, Penglai ir Jingčai. Pasakojama, kad jose kaip rojuje gyvena „astuoni nemirtingieji\ Ankstesniais laikais mirusiųjų drabužiai buvo puošiami mitinių salų vaizdais, kad mirusiųjų sielos patirtų laimingo gyvenimo palaimintųjų salose jausmą. Kiniškame sode keistos formos mažos uolėtos salos simbolizuoja šias legendines salas. — Kitų tautų anapusinio pasaulio laimės salas, kaip antai Siaurės Amerikos pietryčių genčių Bimini kraštą, kuriame neva trykštąs „amžinosios jaunystės sakinis‘, reikėtų suvokti labiau mitologine negu simboline prasme. Dažnai šių pasakiškų šalių įvaizdis atitinka išsvajotą šalį, kur nieko neveikiama.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.