Motina

Didysis pirmosios priežasties ir saugumo simbolis, bet kokioje srityje gyvenimo perdavimo kitam individui alegorija, nesvarbu visuomeninė santvarka — taip pat ir patriarchalinėje struktūroje.
„Turėti savo motiną yra didis dalykas nuo pat gyvenimo pradžios, tai pripildo mūsų vaikystę. Šios moters, kuriai mes priklausome daugiau nei kokiai kitai moteriai, įvaizdis lydi mus visą gyvenimą. Atsiskyręs nuo jos kūnu, žmogus dar daugelį metų yra maitinamas jos pastangų ir atsidavimo“ (Aeppli). Tačiau jeigu motina neleidžia „nukirpti virkštelės“, trukdo savarankiškai bręsti, „atitolina nuo instinktyviai jaučiamo pavojaus, tada jos paveikslas tampa negatyvus“ (pasak Ericho Neumano, „siaubinga motina“). Tokiu atveju Aepplis rekomenduoja stropiai apmąstyti tėvų auklėjimą. C. G. Jungas „motinos archetipą“ suvokia labai plačiai ir mato jį savos motinos arba senelės vaizdinyje, taip pat žindyvėje arba auklėje. Ji yra „aukštesnė, perkeltine prasme deivė, Dievo Motina, mergelė, Sofija… platesne prasme — Bažnyčia, universitetas, miestas, šalis, dangus, jūra ir stovintys vandenys; materija, požeminė karalystė; siauresne prasme — gimimo ir apvaisinimo vieta, laukas, sodas, uola, ola, medis, šaltinis’, siauriausia prasme – gimda, bet kokia tuščiavidurė forma; kepimo krosnis, puodas virimui; kaip gyvūnas – karvė bei paslaugus gyvulys apskritai“. Neigiamos kokybės motinos archetipas įgyja raganos pavidalą, tai moteriškas nakties košmaras, gyvatė, karstas, bedugnė. Tačiau svarbiausias dalykas yra „išmintingumas anapus proto, gera, puoselėjanti, nešančioji; duodanti galimybę augti, derlinga, maitinanti; magiškojo virsmo, atgimimo vieta; paslaptingoji, paslėptoji“. Neigiami motinos paveikslai, be kita ko, pasireiškia sapnuose, kai motina pasirodo kaip „primityvi, egoistiška jėga“: „Ji nepaleidžia, nuolatos reikalauja ir gauna tai, kas gąsdina sūnų, vėliau tapusį vyru, dukrą padaro svetimą motinai“ (Aeppli). Atskiro individo užduotis yra atskirti motinos archetipą kaip bendrą pirminės žmonijos patirties sielos turinį, pirmapradę motinystę nuo savo tikrosios motinos paveikslo. „Kiekvienas šios aukštesniosios motinos susapnavimas išlaisvina mus nuo prisirišimo prie savo motinos kūnu, kas iš tiesų jai nepriklauso. Taip išnyksta motinos kompleksas, jei mes išmokstame atsiskirti, ir susiklosto natūralūs santykiai su savo motina“ (Aeppli).
Simbolikoje motinos paveikslas dažnai siejamas su mėnuliu arba žeme, taip pat ir Dievo Motina Marija, kuri išreiškia (grynai racionalus paradoksas) vaikišką požiūrį į skaistybę „neturint lytinių tėvų“, kadangi seksualumas šioje pažinimo pakopoje dar nėra atpažintas kaip egzistencinis dydis. Stebuklo pripažinimas tikintiesiems yra antgamtiškumo ženklas, ko negalima išmatuoti žmogiškąja patirtimi.