Mirties šokis

Simboliniu vaizdu išreikšta mintis, esą mirtis sulygina žmones, panaikindama visus visuomeninės padėties skirtumus. Spėjama, kad šių paveikslėlių serijoms (iš jų bene labiausiai žinomi jėzuito H. Holbeino piešiniai) atsirasti turėjo įtakos ispanų bažnytiniai papročiai.
Paveikslėliuose vaizduojami skirtingo amžiaus ir įvairių visuomenės sluoksnių žmonės, kuriuos skeletas verčia karštligiškai šokti (pranc. šokis — dance macabre) arba šokio žingsniu kažkur išveda; pasiturintieji dar bando spyriotis, o varguoliai nuolankiai pasiduoda likimui. Vėlyvųjų viduramžių šokio motyvą vėliau pakeitė ramesnis vaizdavimo būdas, o į pirmą vietą iškilo mintis „media vita in morte sumus“ (gyvenimo viduryje mūsų tyko mirtis). Mirties šokio paveikslai ypač paplisdavo Europoje ėmus siautėti didžiosioms epidemijoms (marui, cholerai). — Šokančių ir muzikos instrumentais (fleitomis, terkšlėmis) grojančių skeletų paveikslai žinomi ir Cimu karalystėje, egzistavusioje Šiaurės Peru pakrantėse. Tuose paveiksluose tikriausiai pavaizduotos mirusiųjų pasaulio scenos.