Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Mirties simboliai

Priešistoriniais laikais mirtį, atrodo, simbolizavo koncentriniai apskritimai (bangų ratilai). Išbraižyti ant akmeninių ankstyvojo akmens amžiaus kapaviečių sienų, jie turėjo reikšti panirimą į mirties vandenis.
Su anapusinio pasaulio, esančio už gyvųjų pasaulį juosiančios jūros ar upės, vaizdiniais siejasi olose nubraižyti laivai (mirusiųjų laivai), turintys nugabenti mirusiuosius į kitą pasaulį. Sprendžiant iš etruskų kapų puošybos, anksčiau tikėta, kad mirusiųjų sielas į Palaimintųjų salas gabendavo delfinai ir jūros arkliukai, o vėliau į pirmąjį planą iškilo baisūs, velnią primenantys mirties demonai (Charonas su dviašmenio kirvio formos kūju, Tučulča su gyvatėmis rankoje). Antikos antkapiniuose paminkluose, be paties mirusiojo, dažnai vaizduojamos galvas apsigaubusios raudotojos, rečiau — Genijus (romėnų mitologijoje tai žmogų ar vietovę sauganti ir globojanti sparnuota dievybė), rankoje laikantis palenktą fakelą, miegą simbolizuojanti aguonos galvutė. Lengvai suprantami mirties simboliai yra skeletas ir kaukolė (pastaroji dar žymėdavo actekų kalendoriaus, mikvictlio, šeštąją dieną), o patys kaulai dar galėdavo simbolizuoti busimąjį prisikėlimą: „Sausieji kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio! Taip kalbėjo Viešpats Dievas šitiems kaulams: tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite… staiga pasigirdo triukšmas – barškėjimas: kaulai rinkosi, kaulas prie savo kaulo. Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.“ (Ezekielio pranašystė 37,4—10). Kita vertus, baigiantis viduramžiams „gyvieji“ skeletai dažnai vaizduojami mirties šokio scenose, kurios simbolizuodavo vienodą visų žmonių — teisiųjų ir neteisiųjų, turtuolių ir vargšų — lemtį mirtyje. Graikų mene senasis mirusiųjų laivo simbolis tapo „bažnyčios laivu“, jo atributai – inkaras ir kryžius (vietoj stiebo), taip pat virš jo plasnojantis, tarsi iš Nojaus arkos skrendantis ir į rojų lydintis balandis. Su mirties simboliais siejasi ir alyvos šakelė (taikos simbolis), ir prisikėlimą reiškiantys simboliniai gyvūnai — sraigė (mieganti mirusiojo „namuose“ – kapuose) ir peteliškė; vainikas simbolizuoja atlygį danguje už dievotumą. Gyvenimo baigtį dažnai reiškia mirties dalgis ar pjautuvas, kartais strėlė ir lankas arba smėlio laikrodis, pastarasis dar simbolizavo žemiškojo gyvenimo trumpalaikiškumą. Romantizmo epochoje ypač mėgtas mirties simbolis — gluosnis svyruoklis. Europoje mirtį simbolizavo juoda spalva, o Rytų Azijoje — balta.
Islamo mitologijoje žmogaus mirtį simbolizuoja mirties angelas Israfdis. Jis stovi šalia Alacho sosto ir, kai pastarasis nuteisia žmogų mirti, nuo pasaulio medžio nukrenta lapelis, ant kurio parašytas to žmogaus vardas. Israfdis pakelia lapelį ir vyksta pranešti žmogui apie nuosprendį, kaskart keisdamas savo išvaizdą. „Adomui jis pasirodė ožio, Abraomui – kretinčio senelio, Mozei — tvirto vyro pavidalu“ (Beltz, 1980). Mirties angelas Israfdis Korane tiesiogiai nepaminėtas, tačiau pasakojama, kad tai jis parūpinęs septynių spalvų žemės atmainas, iš kurių ir buvo sukurtas žmogus. Kartu išgavo Alacho pažadą, kad po žmogaus mirties jis vėl atgausiąs materialiuosius žmogaus likučius. Taro kortų malkoje didžioji arkana XIII korta vaizduoja mirtį kaip griaučius su dalgiu ant pečių arba su lanku ir strėlėmis, neretai su juodu kapucino abitu arba kaip „apokaliptinį raitelį“. Spėjant ateitį, ši korta siejama su mirtimi, praradimais, pasikeitimais, seno mirtimi ir naujo gimimu bei panašiomis sąvokomis.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.