Mėnulis

Mėnulis simbolikoje yra svarbiausias žvaigždynas greta saulės; dažniausiai aiškinamas kaip „moteriškas“, pirmiausia dėl to, kad senovės kinai žymėjo In simboliu kaip pasyvų šviesą sugaunantį dangaus kūną, ir dėl panašumo su moteriškuoju ciklu.
Tapsmas ir praeinamumas kaip nuolat grįžtantis naujos figūros atsiradimas yra įsakmus minties „mirk ir tapk“ simbolis. Retai mėnulis laikomas vyriškosios giminės kaip vokiečių kalboje (germanų Manis, saulės brolis, pietų germanų Suna – saulė), daug dažniau jis interpretuojamas kaip moteriškosios giminės (lot. luna, gr. Selenė arba Artemidė, Rytų Azijoje Kuanin, Kvanon; majų Iščela). Alchemijoje mėnulis atitinka sidabrą, kartu „karalienę“, kuri susituokia su „karaliumi“ ir tampa androginu.
Senajam liaudies tikėjimui buvo žinoma mėnulio fazių įtaka žemėje vykstantiems reiškiniams. Nuo jų priklauso ne tik atoslūgiai ir potvyniai, bet ir syvų augaluose gausėjimas arba mažėjimas. Kada kirpti plaukus ar nuleisti kraują, taip pat nustatoma pagal mėnulio fazes. Mėnulio žolynai (naktį žydintys augalai) buvo vartojami nuo moteriškų negalavimų. — Krikščioniškojoje ikonografijoje Mergelė ir Dievo Motina Marija dažnai lyginama su mėnuliu arba vaizduojama stovinti ant mėnulio pjautuvo arba sėdinti soste – austriškuosiuose kraštuose šis vaizdinys dažnai sietas su pergale prieš turkus (kurių kovos ženklas buvo pusmėnulis), bet dar labiau su Apreiškimu Jonui (12,1: „moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis“ — pergalės prieš priešų prievartą simbolis). Mėnulio simbolis dažnai yra dviašmenis kirvis su dviem lenktais mėnulio formos ašmenimis; iš čia kilo ir antikos laikų legendinių karingų moterų amazonių atributas — mėnulio formos lankai. Tamsioji triveidė karalienė Hekatė akivaizdžiai siejama su pusmėnulio fazėmis (jaunatis, pilnatis, delčia ir priešpilnis) ir trimis moters gyvenimo fazėmis (mergelė, motina, senė). Moderniojoje moterų literatūroje žmogaus „mėnuliškajai pusei“ taip pat skiriama daug dėmesio. Žydų legendose pasakojamas labai įspūdingas simbolinis mitas (E. bin Gorion), pagrįstas dualine saulės — mėnulio sistema ir aiškinantis, kodėl mėnulis spinduliuoja silpnesnę šviesą nei saulė. Kūrėjas aiškina mėnuliui, kad yra dvi sferos, šiapus ir anapus, ir kad dviejų šviesulių egzistencija yra nuoroda į poliariškumą. Mėnulis, kadangi jam priskiriama didesnė sritis anapus, yra nepatenkintas, kad jo spinduliavimas negali pralenkti saulės. „Tada Dievas tarė: man viskas aišku, tu manai, aš tave padidinsiu, o saulę sumažinsiu. Kadangi tu turėjai piktų minčių, privalai pats tapti mažesniu, o tavo spinduliai bus šešiasdešimt kartų silpnesni negu jos. Tada mėnulis tarė Dievui: o pasaulio Viešpatie! Tik vieną vienintelį žodį aš pasakiau, ir už tai turiu būti taip sunkiai nubaustas? Tada Dievas tarė: Ilgainiui (t. y. po Paskutinio teismo) tu vėl būsi tokio pat dydžio kaip saulė, o mėnulio spindulys bus toks pat, kaip ir saulės.“ Tačiau pranašingas ženklas Paskutiniam teismui yra mėnulio aptemimas (Joelio knyga 4,15). Mėnulio siejimas ne tik su ana, naktine paaulio puse, bet ir – kaip dažnai pasitaiko – Izraelyje su moteriškumu dėl asociacijų tarp mėnulio fazių ir menstruacijų ciklo, kyla ir iš jo ryšio su sąvoka „vaisingumas“. Moterys ir naminiai gyvuliai (kupranugariai) ant kaklo kaip papuošalą nešiodavo mažą mėnulį. — Graikų apologetas Teofilas iš Antiochijos (II a.) saulę ir mėnulį taip pat laikė dualiniais simboliais, kaip „didelės misterijos atlikėjus bei vaizdus. Saulė yra Dievo atvaizdas, mėnulis — žmogaus“ (kuris iš saulės gauna šviesą). Panašia simboline prasme Origenas (184-254) aiškino šviesą sugeriantį mėnulį kaip Bažnyčios, kuri skleidžia šventumą visiems tikintiesiems, simbolį; šiai prasmei artimas yra ir simbolinis vis „naujai gimstančio“ mėnulio lyginimas su prisikėlimu.
Senovės Peru mėnulis garbinamas po dominuojančios saulės. Inkas Garcilaso de la Vega (1539-1616) mėnulį vadina „saulės žmona“ ir rašo, kad šventyklos patalpa išklota sidabro plokštėmis, „kad iš baltumo galėtum pažinti, jog čia yra mėnulio menė. Joje buvo saulės moters pavidalu atvaizdas, nupieštas ant didelio sidabro luito. Į šią menę eidavo aplankyti mėnulio ir gauti jo užtarimą, nes jį laikė saulės seserimi ir žmona, taip pat pirmojo inko ir visos inkų giminės motina; ir todėl jie jį vadino Mamakvila, kas reiškia „motina mėnulis“. Jam nebuvo aukojama kaip saulei. Iš abiejų mėnulio figūros pusių stovėjo mirusiųjų karalienių kūnai, sustatyti pagal soste buvimo seką ir amžių…“
Astrologijoje žemės palydovas, kaip ir geocentrinėje antikos sistemoje, reiškia „planetą“ ir kartu su saule yra vienas iš dviejų „pagrindinių šviesulių“. Jis yra artimiausias žemei dangaus kūnas ir žemei rodo vis tą patį „veidą“, davusį peno daugybei legendų (žr. anksčiau). Dėl jo fazių kaitos astrologijoje jis laikomas „itin permainingu, praeinančio poveikio“, tačiau kaip „geradaris“ (benefactor), kaip „moteriškos planetos“ būtybė veikia moteriškąją giminę, motiną ir visą tautą. Aukščiausią išraišką jis įgauna Jaučio Zodiako ženkle (dėl jaučio ragų, primenančių mėnulio pjautuvo ragus, arba dėl mitologinių ryšių tarp mėnulio deivių ir vyriško partnerio jaučio pavidalu?). Naujesnė astrologija priskiria mėnuliui savybes, kai išorinė asmenybė — moteris — vadovauja vidinei — vyrui (anima). Antikoje minimas Luna mendax, melagingas mėnulis, be kita ko, taip pavadintas dėl fazių kaitos panašumo su raidėmis C (crescere — augti) ir D (decrescere — pranykti), aliuzija į kintančio mėnulio pjautuvo formą. „Mėnulio akmenims“ remiantis simbolika priskiriami perlai, opalas, selenitas ir perlamutras, o iš metalų — sidabras. – Kad mėnulis yra ne tik „simbolinė vieta“ dangaus regione su visomis savo poetinėmis prasmėmis, bet ir buvo aplankytas žmogaus, astrologijai, matyt, neturi didesnės reikšmės; kuriant į žemės žmogų orientuotą pasaulio vaizdą, šiuo požiūriu tradicinės „planetos“ išlaikė savo simbolinę lemiamą reikšmę.
Ikonografijoje mėnulis dažniausiai vaizduojamas kaip mėnulio pjautuvas, paprastai kairėn pasuktu profiliu. Mėnulio pjautuvai yra daugelio islamiškų šalių valstybinių herbų atributas. Heraldinio mėnulio prasmes aiškino Böckleris (1688). Jis mini, kad šimtas Romulo municipaliteto narių neša C formos pusmėnulį ant savo pečių, „norėdami tuo parodyti, jog jie viską, kas yra po mėnuliu, t.y. kas žemiška ir tuščiagarbiška, mindo kojomis arba kad juos reikia atpažinti kaip municipaliteto narius. Tų kilmingųjų asmenų herbuose vaizduojamas mėnulis kaip turtėjimo ženklas tikriausiai nusižiūrėjus senais laikais iš turkų“.