Medis

Medis (apskritai). Kadangi medis šaknis įleidęs į žemę, o šakas iškėlęs į dangų, jis, kaip ir pats žmogus, vaizduoja „dviejų pasaulių būtybę“ ir yra tarpininkas tarp viršaus ir apačios.
Daugelyje kultūrų atskiri medžiai arba ištisos giraitės garbintos kaip antgamtinių būtybių (dievų, stichijų dvasių) buveinės, bet medis dažnai laikytas ir pasaulio ašimi, apie kurią formuojasi kosmosas — pvz., šiaurės germanų pasaulio medis Igdrasilis ar Jukatano majų šventoji seiba, arba Jašchės medis (Yaxche), kuris auga pasaulio centre ir laiko dangaus sluoksnius, be to, kiekvienoje iš keturių pasaulio šalių — rytuose, pietuose, šiaurėje — stovi toks spalvotas medis; ant jų visų tarsi ant kertinių stulpų laikosi dangaus skliautas. Žinomas medžio-tabu vaidmuo bibliniame rojuje, budistams pipalos medis (Ficus religiosa), po kuriuo Gautama Buda patyrė nušvitimą, simbolizuoja „didįjį nubudimą“. Senovės egiptiečiai garbino sikomorą, iš kurios deivė Hator mirusiesiems arba jų sielų paukščiams (ba) išgauna pastiprinantį gėrimą bei maistą. Šumerų augalijos dievas Dumuzis (Tammuzas) garbintas gyvybės medžio pavidalu. Senovės kinai garbino persiką ir šilkmedį, keltų druidai — ąžuolą, kuris buvo laikomas germanų griausmo dievo ir (pas graikus) dievų valdovo Dzeuso šventuoju medžiu. Tokio pobūdžio medžius — kartais realius, o kartais įsivaizduojamus ir iškeltus iki kosminio simbolio — turi beveik visos senosios tautos.
Krikščioniškojoje ikonografijoje medis simbolizuoja Dievo palaimintą gyvenimą ir besikartojantis jo metų ciklas liudija gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tačiau bevaisis arba džiūstantis medis, priešingai, – nuodėmes. Iš rojaus „pažinimo medžio“ medienos vėliau buvo sukaltas Kristaus kryžius, kuris nuo šiol tikintiesiems tapo gyvybės medžiu. Retkarčiais jis vaizduotas su šakomis ir lapais arba tapatintas su „Jesės šaknies“ genealoginiu medžiu. Medžių simbolika ir medžių garbinimas laikomas senosios gamtos religijos liekana, kai medžiai nebuvo tik medienos tiekėjai, bet ir įdvasintos bei į elfus panašių nimfų apgyvendintos būtybės, su kuriomis žmogus užmegzdavęs santykius. Medžiai su prie kamienų prikaltomis šventųjų skulptūromis („miško pamaldos“ Austrijoje), kaip ir Kalėdų eglutė, kuri vidury žiemos guodžia savo žaluma, šiandien beveik visame pasaulyje simbolizuoja atgimimą.
Be kita ko, ir Marija laikoma „gyvybės medžiu“, palaiminta Šventosios Dvasios ir pasauliui padovanojusi savo vaisių — Išganytoją. Senosios kaimų šventyklos ir šventvietės perteikia senąją „šventųjų medžių“ tradiciją, tik apgaubtą Marijos simbolika, kuri ir toliau gyvuoja: Marija – Trys ąžuolai, Marija Žalioji, Marija Liepa ir t.t.; vyskupas Ezzo von Bambergas apdainavo kryžių kaip didžiai palaimintą medį: „Naštą Dievo aukos / Neši ant šakos. / Tave šlaksto kraujas didus. / Tavo vaisius puikus ir saldus.“ Vakarų kraštuose paplitusios legendos apie nudžiūvusius medžius, šakas ar lazdas, kurios kaip dieviškosios malonės ženklas pradėdavusios žaliuoti. Šakų sąaugas, atrodančias tarsi „medžio kryžius“, viduramžių skulptūrose siejo su šia atgimimo simbolika, mat žiemą apmiręs numetęs lapus medis leidžia naujas atžalas.
Žydų legenda pasakoja, kad giminės pro tevis Abraomas visur, kur tik keliaudavo, sodindavo medžius, bet jie nelabai norėję vešėti; tik vienas Kanaano žemėje smagiai stiebėsi į aukštį. Per jį Abraomas galėdavo patirti, kas tikįs tikrąjį Dievą, o kas yra stabmeldys. Tikratikiams medis išskleisdavo šakas ir teikdavo šešėlį, o stabmeldžiams ne. Tada jis pasikeisdavo, aukštyn pakeldavo šakas ir pavėsio neteikdavo. Bet Abraomas nuo tokio žmogaus nesitraukdavo, stengdavosi, kad ir jis pažintų teisingą tikėjimą. „Dėl to, kad valgė nuo pažinimo medžio, Adomas atnešė į pasaulį mirtį. Bet kai atėjo Abraomas, kito medžio dėka jis vėl padarė pasaulį šventu.“ Legenda apie šventumą teikiantį medį buvo toliau išplėtota krikščionių kryžiaus medžio simbolikoje, kuri transponuota į Senojo Testamento pasaulį. Ankstyvosios krikščionybės tekste „Physiologus“ pasakojama apie indišką medį „Peridexion“, kurio vaisius mielai lesė balandžiai, nes gyvatės negalėjo prisiartinti ir vengė jo šešėlio. Jis Išganytojo, „tikrojo gyvybės medžio“, pavyzdys, tai jo vaisiais yra gyvi tikintieji, nes prie jo negali prisiartinti velnias. Viduramžių bestiariumuose šis medis vadinamas „Perindens“; savo paunksmėje gyvenančius balandžius jis saugo nuo drakonų. „Dangiškasis medžio vaisius — tai Šventosios Dvasios išmintis, kurią žmogus gauna per sakramentą“ (Unterkircher).
Kaip atkursiančių rojų medžių priešybė islamo mitologijoje yra Cakumo (Zaqqum) medis, kurio lapais ir vaisiais turės maitintis pasmerktieji nusidėjėliai bei piktadariai po Paskutinio teismo dienos. „Bet jo spygliuotos šakos ir kartūs vaisiai jų kūnuose išsipūs kaip išlydyta bronza“ (Beltz, 1980). Naujojo rojaus sodas pilnas ūksmingų medžių su gardžiais vaisiais, į jį pateks dievobaimingieji tikratikiai.
Kitas islamo religinėje tradicijoje yra toks pasaulio medis, ant kurio lapų surašyti visų žmonių vardai; tuos lapus, kurie Alacho valia nukrenta, pakelia mirties angelas Izrafilas ir perskaitęs pakviečia juos žemėje mirti.