Masonų simboliai

Masonų simboliai priklauso tai simbolikos sričiai, kuri mūsų laikais sąmoningai labai išplėtota ir skirta ritualams.
Nuo pat oficialios įkūrimo datos (1717), kad galėtų lengviau siekti etinių tikslų, masonai labai daug reikšmės teikia simboliams ir tikslingai jais naudojasi. A. Wolfstiegas (1922) rašo, kad „masonai simbolikoje įkūnija slapčiausią esmę kaip Bažnyčia savo dogmose; joje pulsuoja tikrasis vidinis karališkojo meno gyvenimas“. Minėtas autorius pateikia keletą citatų iš specialios senosios literatūros, pvz.: „Darbo simbolika yra ne vien tik sielos apraiškų fiksavimas, bet ir pats pažinimas… (tačiau) vidinės patirties simbolius kiekvienas turi atrasti pats… (kad) norintys juos suvokti, priprastų prie tos pačios nuotaikos, pažiūrų ir idėjų pasaulio, kuriame iš pradžių atsirado šie simboliai“ (P. Wageier). „Simbolis yra negyvosios materijos įveikimas žmogaus protu, kai atsisakoma mokslinių sąvokų ir vartojamos meninės alegorijos, (grynojo) proto pakeitimas jausmu kuriant gyvenimą, vidinio vertinimo įtvirtinimas tikrovėje, siekiant įvertinti daikto naudą vien tik pagal išorę“ (Gans). „Žodinio veiklos užrašymo pakaitalo simboliuose negalima pamatyti; kodėl jie daugelį šimtmečių egzistavo šalia rašytinių originalų?“ (Grimm, „Vokiečių teisės senienos“). Tais laikais, kai simboliai buvo ypač mėgstami, egzistavo nesuvaldomas troškimas „dvasinius dalykus paversti jutiminiais ir realiam gyvenimui suteikti prasmingą vaizdingumą“ (Gustav Freytag). „Bažnyčių meistrai mėgaudavosi giliu simbolizmu, piramidės buvo laikomos geometrijos stebuklu, o ji pati buvo simbolizmo tarnaitė. Galima drąsiai teigti, kad simbolizmas yra abstrakčioji geometrija“ (A. Pike).
Augustas Wolfstiegas (1859—1922) pritaria šiai ir kitoms citatoms masonų pagrindinės sampratos prasme šiais žodžiais: „Simbolis atsiranda ten, kur tikrovės faktui, skaičiui, žodžiui, ženklui, augalui, paveikslui, statiniui ir pan. norima suteikti didesnę prasmę, nei jis iš tikrųjų turi, ir šie daiktai bei formos daugiau gerbiamos ir vertinamos, nei iš tikrųjų dera, kai grynai išoriniams daiktams suteikiama išskirtinė dvasinė arba moralinė prasmė ir šiaip jau nevaizduojamiems dvasiniams procesams suteikiamas regimas pavidalas. Simbolis yra antroji alegorijos pusė, kuri jutiminį suvoktą bendrinės idėjos įsikūnijimą paverčia atskiro proceso vaizdavimu; kuri remdamasi bendrine tiesa ieško alegorijos, jutiminei išraiškai jau suvoktoms mintims ir vaizduoja atskirą įvykį; žiūrovui ji yra priverstinė… Simboliu siekiama atskirą sąvoką, pojūtį… paversti visuotiniais, remiantis jau esamu daiktu kaip skleidėju ir atvaizdu, kad vaizdu dabar ir ateity žiūrovo sąmonėje visiems laikams pažadintų tam tikras mintis, bendrinę tiesą arba jį įspėtų. Simbolis palieka žiūrovui laisvę įvairiai įsivaizduoti ir aiškinti.“ Wolfstiegas priduria, ką suformulavo G.F. Creuzeris veikale „Senųjų tautų simbolika ir mitologija“ (1810-1812): „Tiktai, kas svarbiausia, turi būti apgaubta garbinga simbolio skraiste… Jis pasako viską, kas būdinga šiam žanrui (religiniam, meniniam) : tai priklauso akimirkai, visumai, kas yra svarbu ir nesuvokiama. Jis iškelia šį žanrą į aukščiausią pakopą. Šiuo vienu žodžiu nusakoma tai, kas dieviška ir žemiška… Simbolyje pati sąvoką įsikūnija ir paveiksle matome ją pačią betarpiškai.“ Šis aukštas simbolikos įvertinimas masonų gretose atsiduria groteskinėje priešpriešoje su jos nuvertinimu, kurį pateikia Mathilde Ludendorff („meninis kvailinimas pasitelkiant simboliką“).
Svarbiausieji masonų simboliai yra šie: darbas, arka, trikampis, tamsa, kūjis, pirštinė, heksagrama, mentelė, grandinė, šviesa, pentagrama, Pitagoras, braižomoji lenta, kolonos, kertinis akmuo, svambalas, akmuo, laiptai, šventykla, skriestuvas, kampainis.