Laukiniai

Laukiniai tradicinėje simbolikoje ir heraldikoje atlieka svarbų vaidmenį. Jais laikomi žmonės, gyvenę šalyje prieš civilizuotos visuomenės atsiradimą, jie įkūnija nežabotas gamtos jėgas ir daugeliu atžvilgių lygintini su milžinais.
Dažnai jie įsivaizduojami esą didesnio ūgio nei normalūs žmonės. Klasikinis laukinių žmonių pavyzdys yra antikinių padavimų satyrai, silenai, faunai, taip pat gamtos dievas Panas. Biblijoje minimi sairimai, „gauruotieji“, buvo vadinami lauko velniais. Panašūs pusiau žmogiški, pusiau gyvuliški padarai minimi indėnų padavimuose ir Centrinės Azijos tautų folklore. Pastaruoju metu daug diskutuojama, ar tai vien tik nesąmoningo vaizduotės žaismo projekcija (niekuo nesaistomo bendruomeninio gyvenimo įkūnijimas), kuri neįprastu būdu simbolizuoja troškimą „gyventi laisvai, neslopinant savo norų“, ar čia veikia pirmykštė tradicija, atspindinti priešistorinį gyvenimo būdą. Be to, nuolat keliama hipotezė, jog nuošaliose vietose gali būti neišmirusių dabartinio homo sapiens protėvių arba pirmykščio homo erectus (neandertaliečio) palikuonių, juoba kad tai vienur, tai kitur atgimsta gandai apie jetį, dremą, mihgą, almazą ar almastį (Azijoje), saskvačą ar bigfutą (Šiaurės Amerikoje). Centrinės Amerikos lakandonų genties mituose kalbama apie miškinį Yumą Kaxą. Retkarčiais randami stambūs pėdų atspaudai šioms neregimoms ir nepagaunamoms būtybėms suteikia tam tikrą realumo atspalvį. Ezoterinių mokslų požiūriu šie gamtos padarai egzistuoja tarp okultinės ir „tikrosios“ realybės. Kai kurie religijos tyrinėtojai mano, kad tai gyvybingi, iš žmonijos atminties neišnykę vaizdiniai apie gamtos saugotojus, miškų ir brūzgynų dvasias. Esant tam tikroms situacijoms — ištikus stresui, susijaudinus, atsidūrus vienišam miško glūdumoje ir pan. — šie vaizdiniai gali atgyti plaukuotų beždžionžmogiškų laukinių pavidalu.
Herbuose laukiniai dažniausiai vaizduojami kaip skydo laikytojai, pvz., Prūsijos herbe. Panašiai jie vaizduojami ir Braunšveigo-Liuneburgo hercogo monetose. — Viduramžių novelių rinkinyje „Gesta Romanorum“ (apie 1300) laukiniai, dar vadinami „Monstra et Portenta“, simboliškai pavaizduoti baisiausiais pavidalais ir iškelti kaip neigiamas pavyzdys normaliems žmonėms, kurie pernelyg patenkinti savimi. Pvz., šunagalviai, arba kinokefalai, kurie „kalba lodami ir apaugę šeriais“, simbolizuoja nusidėjėlius, „kuriuos derėtų aprengti žvėrių kailiais ir paskirti sunkią atgailą, kad kitiems būtų gera pamoka“. Neigiami pavyzdžiai — „žmonės raguoti, riestanosiai, ožio kojomis. Tai išpuikėliai, bet kokia proga rodantys puikybės ragus, mažyte, nuolat uostinėjančia nosimi apdairiai siekiantys asmeninės naudos ir ožio kojomis skuodžiantys pertekliaus link. Ožka labai greitai laksto ir puikiai laipioja, tad tas pat sakytina ir apie pasipūtėlius“. Ir priešingai, teigiamas pavyzdys randamas tolimojoje Indijoje. Tai „moterys ilgomis, ligi krūtinės, barzdomis ir visiškai plikomis galvomis. Jos simbolizuoja teisuolius, kurie laikosi tiesaus dvasinio mokymo kelio ir nesileidžia iš jo išviliojami nei meilės, nei neapykantos“ (tikriausiai dėl tos paprastos priežasties, kad iškrypėliška išvaizda sudaro rimtą kliūtį patirti kūnišką potraukį – taip pasakojama legendoje apie šv. Kumernų, taip pat apie Vilgefortą arba Liboradą). Laukinių panaudojimas moralizavimo tikslais suteikė jiems dviprasmiškumo, atitolino nuo prototipų—linksmų gamtos vaikų satyrų, Pano, Fauno, Sileno arba skandinavų padavimų trolių. Priešingai, jie virto natūralaus gyvenimo, neturinčio nieko bendro su tokiais iškrypimais, dėl kurių buvo sunaikinta Sodoma, simboliais. Vieną Hanso Schäuffeleino medžio raižinį (Niurnbergas, XVI a. pab.) Hansas Sachsas pakomentavo „Laukinių-miškinių žmonių skunde dėl sugedusio pasaulio“, kuriame, be kita ko, parašyta: „Koks neišauklėtas jaunimas, kokie nedori seniai, kokie begėdiški moterų veidai, kokie laukiniai vyrai.“ Taip žvelgiant už žmonių pasaulio ribų necivilizuotose teritorijose gyvenantys laukiniai atrodo daug kultūringesni už moraliai puolusius „normalius“ žmones.
Psichologijos požiūriu tokie „brūzgynų žmonės“ priskiriami „miškui“, chaotiškajai asmenybės daliai. E. Aepplis tvirtina, kad sapnų simbolikoje ši „primityvioji teritorija“ iš esmės laikoma pavojinga, „nes mes neturime būti ir neturime tapti miškiniais, nykštukais at gnomais. Net ir dievobaimingiausias atsiskyrėlis, jei jis neišlenda iš savo žaliosios olos ir neišeina iš vargingos lūšnelės, jei niekas jo nevilioja iš vienatvės, net ir jis praranda žmogiškumą, virsta medžiu ir senu gyvuliu, pačiu mišku, taigi vien tik gamta“. Panašią reikšmę „dykynei“ (yeh) teikia ir kinų tradicija: išorinis pasaulis yra necivilizuota teritorija, ir laukinis žmogus (yeh-jen) yra barbaras, gyvenantis neaprėpiamuose miškuose. Plėšikai vadinami „žaliojo miško žmonėmis“.