Kuilys

Laukinės veislės (sus scrofa) patinai arba šernai, priešingai negu naminė kiaulė, paprastai simbolikoje turi teigiamą reikšmę.
Su įniršiu besibraunantis per brūzgynus agresyvus žvėris — bebaimio karių pulko alegorija. Germanų mitologijoje su šernu susijusi ne tik deivė Frėja, bet ir jos brolis Freiras. Pasakojama, kad jis mėgstąs jodinėti ant kuilio auksiniais šeriais (Gullinbursti). Neretai kariai nešiodavo šerno snukio formos šalmus, be to, Mikėnų epochos Graikijoje šalmai dar būdavo padengti glaudžiai viena prie kitos surikiuotomis šerno iltimis. Senovės Graikijoje šerną, kaip siaubingą žvėrį, turėjo sumedžioti Heraklis, taip pat jis laikomas ne tik Adonio bei Ačio žudiku, bet ir deivės Demetros bei herojiškosios Atalantės, o senovės Romoje dar ir karo dievo Marso atributu. Laukinio šerno, simbolizuojančio nepalaužiamą kovos dvasią ir laukiniškumą, vardas (vok. „Eber“) įėjo į daugelio asmenvardžių bei vietovardžių sudėtį; heraldikoje jis simbolizuoja „bebaimį ir gerai apsiginklavusį kareivį, kuris ryžtingai riteriškai kovoja su priešu, nė nemanydamas pasitraukti iš mūšio lauko“ (Böckler, 1688). Krikščioniškojoje ikonografijoje kuilys šernas kai kada nuostabiausiu būdu tampa ir Kristaus simboliu, būtent dėl šio žodžio panašumo su Ibriu, (H)ebrajų protėviu (Ibrim). Bet dažniau jis simbolizuoja nesutramdomą laukiniškumą bei velniškas jėgas pvz., nuožmų valdovą. Teigiamą simbolinę reikšmę jis įgauna tada, kai medžiojamas miške pradeda ieškoti globos pas dievobaimingus atsiskyrėlius, todėl ir tapo šv. Kolumbano bei šv. Emilijano atributu. Svarbiu „šventuoju žvėrimi“ šerną laikė keltai, ir čia jis simbolizavo kovingą dvasią bei jėgą. Šernų atvaizdai puošė keltų šalmus bei skydus; šerniena dėta į karstą mirusiesiems, kad suteiktų jėgų kelionėje į anapusinį pasaulį. Akmeninės šernų statulėlės (Euffigneix), taip pat išlietos iš bronzos (Neuvyen-Sullias, Prancūzija), liudija, kokia didelė simbolinė reikšmė šiam žvėriui teikta senojoje Vakarų Europoje.