Kryžius

Kryžius yra universaliausias iš visų paprastų simbolių ir paplitęs ne vien tik krikščioniškuose kraštuose. Iš pradžių jis buvo orientavimosi erdvėje priemonė: viršaus ir apačios, dešinės ir kairės sankirtos taškas.
Jis sujungia daugelį dualinių sistemų į visumą, atitinkančią žmogaus figūrą su ištiestomis rankomis. Savo keturiais galais kryžius sudaro keturybę, o drauge su sankirta — penkybę. Greta apskritimo jis yra daugelio mandalų (meditavimo schemų) bei šventovių ir bažnyčių planų struktūrinis elementas. Daugelio kultūrų pasaulį vaizduojantys paveikslai dažnai turi kryžiaus formą (pvz., senovės Meksikos „Codex Fejėrvary-Mayer“). Taip pat ir biblinis rojus su keturiomis iš jo ištekančiomis upėmis buvo vaizduojamas panašiai. Kryžius apskritimo viduje, be kosmologinės prasmės, taip pat simbolizuoja ir metų dalijimą į keturis metų laikus. Jungiantis zenitą ir nadyrą kryžius simboliniais ryšiais yra susijęs su pasaulio ašimi. Horizontaliai jis padalijo kvadratus į keturias lygias dalis, pvz., idealus romėnų miesto planas, kuriame numatytos visos stovyklas kertančios ir centre susikertančios gatvės decumanus ir cardo. Vėlesniais laikais senieji miestų planai taip pat buvo dalijami į „keturias dalis“. Viduramžiais pasaulio žemėlapiai (greta T raidės formos) būdavo sudarinėjami kryžiaus formos su Jeruzale centre. Kelių sankryžos dažnai būdavo siejamos su gyviesiems ir mirusiesiems skirtų gatvių sankirtų vietomis, pvz., Afrikos tautų simbolikoje.
Užkeikimų apeigose tokios kelių sankirtos turbūt būdavo reikalingos tam, kad suklaidintų dvasias, kurios nebežinodavo, kurį kelią derėtų pasirinkti. Svetimose kultūrose aptiktus kryžius krikščionys anksčiau dažnai klaidingai palaikydavo įrodymu, kad ten būta dabar jau užmirštų krikščionių misionierių, pvz., lapo formos kryžius „Lapo formos kryžiaus šventovėje“ Jukatane ar majų Palenkės mieste iš tikrųjų vaizduoja kosminį medį.
Krikščionys kryžiaus formos su idealiu centru simbolius sieja su Kristaus kryžiumi, pvz., apokrifinė „Adomo knygos“ istorija. Paliepus Nojui, jo sūnus Šėmas ir vaikaitis Melchisedekas, vedami angelo, Adomo palaikus iš olos perkelia į kitą vietą „Žemės viduryje. Ir ten sueina visi keturi galai į vieną, nes kai Dievas kūrė Žemę, jo jėga buvo priešais ją, ir Žemė skriejo prie jos iš keturių pusių, panašiai kaip vėjas ir vėjo gūsis. Ir ten (viduryje) jo jėga sustojo ir nurimo. Ir tada atėjo išganymo valanda… Kai jie atėjo į Golgotą, kuri yra Žemės viduryje, angelas parodė Šernui šią vietą… Tuomet prasiskyrė keturios Žemės dalys, ir ji atsivėrė kryžiaus pavidalu. Ten Šernas ir Melchisedekas padėjo Adomo palaikus… ir sujudėjo Žemė iš keturių pusių, ir priėmė mūsų tėvo Adomo palaikus, ir užsidarė išorinės Žemės durys. Ir nuo to laiko imta vadinti šią vietą Kaukolių vieta dėl to, kad ten ilsisi visų žmonių galva…“ Dėl šios priežasties viduramžių nukryžiavimo paveiksluose Kristaus kryžiaus papėdėje ant Golgotos matome protėvio Adomo kaukolę (W. Müler, 1961). — Plačiai paplitusi krikščioniška kryžiaus simbolika siejama su žiaurumą liudijančia Kristaus kankinimo priemone, prisikėlimo dėka jis tapo amžino gyvenimo simboliu. Ankstyvojoje krikščionybėje, kadangi tai buvo gėdinga egzekucija, Europoje jis buvo priimtas labai nedrąsiai (panašiai kaip kartuvės vėlesniais laikais) ir tik po kurio laiko (romanikos laikotarpiu) pripažintas pergalės prieš mirtį simboliu. Šia prasme seniausias 134 datuojamas kryžius kilęs iš Palmiros miesto. Nekrikščionims kryžiaus garbinimas sukeldavo pajuoką. Tai liudija raižinys ant Romos Palatino kalvos (apie 240). Jis vaizduoja nukryžiuotąjį su asilo galva, o apačioje parašyta: „Aleksamenas garbina savąjį Dievą“. Paslėpta kryžiaus forma laikytinas inkaras (kryžius ant U raidės formos pusmėnulio).
Spėjama, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ant T raidės formos kryžiaus, vadinamo Tau, arba Antano, kryžiumi. Tai yra senas dieviškojo išrinktinumo simbolis, pvz., minimas Senajame Testamente (Ezekielio pranašystė 9, 4). Forma jis panašus į kūjo simbolį (dievo Toro kūjis kaip amuletas buvo mėgstamas germanų). Papildytas kryžiumi arba ovalu, jis tampa egiptiečių gyvybės kryžiumi (crux ansata, ąsotasis kryžius), kurį dažnai laiko dievai ar faraonai, pvz., saulės dievas Atonas faraono Echnatono (Amenhotepo IV) monoteizmo laikais. Egipto krikščionims (koptams) ąsotasis kryžius dėl Kristaus aukos reiškė amžinojo gyvenimo simbolį. Jis randamas ant VI—IX a. antkapių. Šiandien jį, kaip „senosios išminties emblemą“, naudoja su ezoterika susiję žmonės.
Tarp daugelio kryžiaus variantų, turinčių skirtingą prasmę, derėtų paminėti X raidės formos kryžių (crux decussata), ant kurio neva buvo nukankintas apaštalas Andriejus. Šis kryžius išrėžtas ant priešistorinių laikų kaulų, taip pat vaizduotas ant magijoje naudojamų užkeikimo priemonių raganoms atbaidyti. Petro kryžiaus skersinis yra žemiau, nes apaštalas neva buvęs nukankintas galva žemyn. Kryžiai su skersiniais atsirado merovingų epochoje iš T raidės formos kryžiaus ir kaip „liturginiai“ pateko į sakralinį meną. Stačiatikių kryžius turi užrašą ir įkypai pritvirtintą skersinį apačioje Y raidės arba šakutės formos, o piktadarių kryžius su šakomis galuose yra senasis gyvybės medžio simbolis.
Heraldikoje žinoma keletas kryžiaus formų, kurios turi ir simbolinę prasmę. Derėtų paminėti Jeruzalės kryžių su keturiais mažais kryžiais galuose, kuris kryžiaus žygių metu buvo Jeruzalės karalystės herbas. Penki kryžiai (drauge) rodo į Nukryžiuotojo žaizdas. Kryžiaus ir apskritimo junginys, kai skersinis yra virš apskritimo, kaip „airių aukštajame kryžiuje“, vadinamas kančios kryžiumi. Čia kančia reiškia riteriškų nuotykių kaip išmėginimų ieškojimą. Lelijų kryžiumi vadinamas herbas, kurio keturių skersinių galuose yra heraldiškai stilizuotos lelijos. Jis aptinkamas taip pat įstatomo lelijų kryžiaus variante, kuriame apatinis skersinis yra nusmailintas. Lelijų kryžius yra 1156 įkurto karinio riterių ordino iš Alkantaros Kastilijoje simbolis. Strėlės formos kryžiaus skersinių galuose yra strėlės. Tai politinis simbolis, Vengrijoje vadinamas Nyilaskereszt. Jis kaip tenykštės fašistų partijos emblema ketvirtajame dešimtmetyje turėjo priminti madjarų užkariautojų strėles ir buvusią krašto didybę. Tuo pat metu Austrijos politinis simbolis buvo „tėvynės fronto“ kryžius (su skersiniais galuose), buvęs Vokietijos nacionalsocialistų simbolio svastikos (kablio formos kryžiaus) priešingybe. Pastaroji buvo 1918 įkurtos „Tulės bendrijos“ ir „Erharto brigados“ ženklas, o 1920 ji pradėta vaizduoti Nacionalsocialistų partijos vėliavoje ir Hitlerio suprantama kaip „arijų kovos“ ženklas.
Iš kitų heraldikoje naudojamų kryžių paminėtini medžio formos kryžius; dobilo formos kryžius, šv. Patriko simbolis; įšventinimo kryžius, kaip keturis kartus pakartotas kryžiaus simbolis; Maltos, arba joanitų, kryžius su iškirstais skersiniais, kolbos arba obuolio formos kryžius ir kt.
Apie kryžiaus kaip simbolio visuotinumą byloja inkų palikuonio Garcilaso de la Vega aprašymas: „Inkų karaliai Kusko mieste turėjo kryžių iš rausvai balto marmuro, kurį vadino ,krištoliniu jaspių’. Sunku papasakyti, nuo kada jie jį turėjo… Kryžius buvo kvadrato formos, ir jo plotis atitiko aukštį. Jis galėjo būti % sieksnių dydžio, veikiau mažesnis nei didesnis. Kiekvienas skersinis buvo trijų pirštų pločio ir tiek pat storio. Jis buvo meistriškai ištašytas iš vieno akmens luito, kampai rūpestingai apdoroti, akmuo buvo nušlifuotas ir blizgėjo. Jie saugojo jį karaliui priklausančiuose namuose, kuriuos vadino huaca ir kurie reiškia ,pašventintą vietą’. Jie nesimeldė jam, tačiau gerbė jį, matyt, dėl jo gražios formos arba dėl kitos priežasties, kurios negalėjo paaiškinti“. Panašus kvadrato konstrukcijos akmens kryžius buvo rastas Minojo kultūros Kretos griuvėsiuose. Sis palyginimas reikštų, kad tai labai senas simbolis, randamas įvairiose žemės vietose. Čia, matyt, kalbama apie kryžių kaip koordinates, kurios padėjo žmogui orientuotis erdvėje ir laike.