Kiškis

Kiškis ir triušiai simbolikoje ir liaudies tradicijoje neskiriami. Daugelyje senųjų kultūrų kiškis yra „Mėnulio žvėris“, nes tamsios dėmės („mare“) ant mėnulio pilnaties disko primena šuoliuojantį kiškį. Pvz., actekų kalendoriuje kiškis (tochtli) yra 8-as 20-ies dienų simbolių ženklas, reiškiantis laimę.
Čia jis vaizduojamas U raidės formos mėnulio hieroglife. Senovės Kinijoje su cinamono grūstuve mėnulio kiškis buvo laikomas ilgo gyvenimo simboliu. Indų budistų kraštuose, pas keltus, hotentotus ir senovės Egipte kiškis buvo siejamas su mėnuliu. Simbolinę reikšmę turi ne tik realios, bet ir legendinės kiškio savybės, pvz., jo budrumas: neva jis miegąs atviromis akimis. Kiškio mėsa, viduramžių gydytojų nuomone, sukelia mieguistumą (antikoje buvo tikima, kad ją valgantysis devynias dienas būna gražus). Viduramžių simbolikoje nuo kiškio bėgantis apsiginklavęs žmogus vaizduoja bailumą, panašiai ir pas „Septynis švabus“. Dėl nepaprasto vislumo ir polinkio poruotis kiškis tapo gašlumo simboliu. Baltas kiškis, vaizduojamas prie Mergelės Marijos kojų, simbolizuoja pergalę prieš kūniškus geidulius. „Velykų kiškiui“ drauge su derlingumo simboliu kiaušiniu senuosiuose Vidurio Europos papročiuose teikiamas svarbus vaidmuo. Kitas kiškio bruožas minimas ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“: dėl trumpų priekinių kojų greičiausiai jis bėga j kalną ir tuomet gali nuo savo persekiotojų pasprukti. „Ieškok ir tu, žmogau, uolos, kai tave persekioja piktas šuo ar demonas… Jei jis mato, kad žmogus bėga nuo kalno, o jo širdyje žemiškoji kasdienybė, jis greičiau bėga jam iš paskos, genamas suglumusių minčių. Tačiau jei pamato, kad jis bėga Dievo valia ir ieško tikrosios uolos (plg. Akmuo), mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir kopia į dorybės viršūnę, šuo, kaip rašoma Dovydo 34 psalmėje, pasitraukia: tie, kurie man trokšta blogio, turi nusigręžti ir pražūti.“ Galbūt ši teksto vieta paaiškina, kodėl kiškis toks retas krikščioniškojoje ikonografijoje. Dėl nesugebėjimo gintis jis simbolizuoja tik Dievu pasikliaujantį žmogų. Kiškiai, knibinėjantys vynuogių kekes, yra į rojų paimtų sielų simbolis, ten jos netrukdomos gali mėgautis amžinojo gyvenimo vaisiais. – Kartais susiduriama su piešiniais, vaizduojančiais tris kiškius, kurių ausys sudaro trikampį, apvestą apskritimu. Galbūt tai užuomina apie Dievo Trejybę arba greit prabėgantį laiką.
Antikos pasaulėžiūra kiškiui, kuris laikomas Iberijos simboliu, daugiausia priskiria pozityvias savybes. Pasak Plutarcho (46— 120 po Kr.), jo greitumas ir budrumas yra „dieviškas“. Anot Plinijaus (23—79 po Kr.), numylėtas Afroditės gyvūnas moterims yra labai naudingas: kiškio mėsa nevaisingas moteris padaro vaisingas, o suvalgius kiškio mašnelę lengviau gimsta vaikas. Magas Apolonijus iš Tijanos (I a. po Kr.) patardavo apie gimdyvės guolį triskart apnešti kiškį ir taip palengvinti gimdymą. – Senovės Kinijoje kiškis yra ketvirtas Zodiako ženklas (plg. Žvaigždės). Šesi vaikai, stovintys ratu apie žmogų su kiškio galva, simbolizuoja per mėnulio šventę ištartą norą, kad šeimos vaikai taikiai kiltų į aukštesnes pareigas. Dėl ryšio su mėnuliu kiškis yra In gyvūnas. Ypač svarbus vaidmuo jam skiriamas budizmo legendoje, joje pasakojama, kaip aukodamas gyvybę gailestingasis kiškis šoka į ugnį, kad savo mėsa pamaitintų išalkusį Budą. Taip jis tapo pasiaukojimo ir išsigelbėjimo simboliu. — Siaurės Amerikos indėnų mituose kiškis simbolizuoja kultūrinį herojų, pvz., Gluskapą arba Mana- bozą, kuris kaip kūrėjas padarė pasaulį tokį, koks jis yra dabar. Kaip klastinga būtybė – „triksteris“ — savo gudrumu kiškis įveikia stipresnius žvėris, pvz., lokius ir stumbrus. Simbolių tyrinėtojams psichologiniais aspektais kiškių greitumas ir „baikštumas“ nėra labai svarbūs. Svarbiau jų vislumas. Dėl to kiškiai simbolizuoja gyvulių vislumą ir nenumaldomą seksualumą.