Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Jautis

Simbolikoje ir kultūros istorijoje sutramdyta laukinio buliaus priešingybė, kantrios tarnybos bei taikios stiprybės alegorija, dėl to buvo gerbiamas ir priskiriamas aukojamiems gyvūnams.
Senovės Kinijoje laikoma amoralu valgyti gyvulio, padedančio arti, mėsą. – Krikščioniškuose paveiksluose jautis vaizduojamas kartu su asilu Betliejaus tvartelyje, remiantis viena apokrifinės Mato evangelijos vieta (nėra pripažįstama kaip tikra), taip pat kaip šv. Kornelijaus (šv. Kornelijus į Bretanę atvyko jaučių traukiamu vežimu, o savo persekiotojus pavertė į eilėmis sustatytus akmeninius luitus, plg. Menhyrai) ir galvijų globėjo šv. Leonardo (taip pat Silvestro ir Vendelino) atributas. Jaučiai, traukiantys vežimą su šventenybe arba šventojo palaikais tik iki tam tikros vietos — iki busimosios kelionės į šventąsias vietas, — yra dieviškosios valios vykdytojai, jie minimi daugelyje legendų. — Ant romaniškųjų kolonų kapitelių pavaizduoti jaučiai laikomi nakties simboliais, — šio simbolio kilmė neaiški. „Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios“ (Patarlių knyga 14, 4). Böckleris (1688) taip pat į jautį žvelgia proziškos naudos žvilgsniu ir giria jaučio stiprumą bei pasirengimą tarnauti, „nes jis yra malonus gyvūnas, be to, jį galima naudoti ne vien tik lauko darbams ir kitokiems dalykams, bet valgyti jo mėsą; taigi — jautis neturi nieko, ko negalima būtų panaudoti“.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.