Ibis

Šis paukštis senovės egiptiečiams turėjęs didelę simbolinę prasmę ir vadintas „hibi“. Dar ir šiandien jis vadinamas „Šventuoju ibiu“ (zool. Threskiornis aethiopica).
Maždaug 75 cm aukščio paukštis su pjautuvo formos riestu snapu knibinėjasi pelkėse ir tarsi nuolat kažko ieško. Snapo forma panaši į mėnulio pjautuvą. o jo nuolatinis buvimas prie vandens simboliškai reiškia „mėnulio prigimtį“. Senovės Egipte ibis buvo šventas išminties dievo Toto (Tehuti) paukštis ir laikytas jo žemišku įsikūnijimu. Dėl to ibiai taip pat buvo balzamuojami ir laidojami moliniuose ąsočiuose. Pasakojama, kad Sacharos laidojimo olose guli milijonai ibių mumijų. Antikos liaudies tradicija byloja, kad užtenka į gyvatę mesti tik vieną ibio plunksną, ir ji vietoje sustingsta, ir kad ibio kiaušinis nubaido visus laukinius žvėris. — Žydams priešingai, ibis buvo negatyvus simbolis, matyt, todėl, kad Penkiaknygėje visi ilgakojai paukščiai priskiriami „nešvariems gyvūnams“. Tačiau Jobo knygoje Kūrėjas byloja apie kūrimo paslaptį taip: „Kas pasako ibisui, kada Nilas patvins, ar gaidžiui praneša, kad bus lietaus?“ (38, 36).
Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“, taip pat viduramžių bestiariume pasakojama, kad ibis negali plaukioti ir todėl upės pakrantėse lesa nugaišusias žuvis. Jomis ir gyvatėmis jis peni savo jauniklius. „Kaip ibis yra kūniškai prigimčiai atsidavę žmonės, kurie godžiai ryja nuodingus valgius ir dar į pražūtį taip stumia savo vaikus“ (Unterkircher). Blogesnis už visus „yra ibis, nes nuodėmingieji gimdo nuodėmes“ („Physiologus“).