Homeras

Homeras (Homėros) – idealus antikos epinės poezijos ir dieviškos įžvalgos simbolis. Banaliai kasdienybei jis aklas (kaip aiškiaregys Teiresijas) ir mūzų įkvėptas.
Jau anksti buvo keliamas klausimas dėl jo istorinio identiškumo ir ieškoma jo gimimo vietos (Smirna Mažojoje Azijoje? Chijo sala?). Manoma, kad jis gyvenęs VIII a. pr. Kr., tačiau apie jo gyvenimą nieko nežinoma. Tikrai vieno autoriaus yra abu hegzametru parašyti epai: „Iliada“ (Kovos dėl Trojos) ir „Odisėja“ arba didesnė jos dalis, o „Homero himnai“, Batrachomiomachija (gr. Batracho(myo)machia) — „ Varlių (ir pelių) karas“ tikriausiai tik priskiriami didžiajam poetui. Epų suskirstymas į 24 giesmes – būdingas dvyliktainės sistemos, kuri buvo įvesta Aleksandrijoje helenizmo laikais, bruožas (plg. Skaičiai). Dvylika dienų keršija Achilas Hektorui, Odisėjas atlieka dvylika žygių ir šauna strėlę per dvylika kirvių penčių. Daug simbolinių senosios tradicijos bruožų išliko epe, pvz., Skamandros upės dvigubo šaltinio motyvas. („Iš vieno nuolat teka šilta srovė ir virš jos, kaip degančios ugnies dūmai, kyla į viršų garai. Antrojo šaltinio vanduo ir vasarą šaltas kaip kruša, žiemos sniegas arba ledo lytys“ (Iliada, 22, 147): „Dabar pakėlė tėvas į viršų auksines svarstykles, įdėjo į lėkštes du nemirtinguosius“ (Iliada, 22, 208).
Nors viduramžiais Vergilijus, kuris su savo „Eneida“ bandė varžytis su Homero šlove, kartais buvo labiau vertinamas nei jo pirmtakas, tačiau nuo Goethe’ės ir Schillerio laikų Homeras vėl buvo pripažintas nepranokstamu epinės poezijos simboliu.