Gyvatė

Gyvatė – labai prieštaringai vertinamas simbolinis gyvūnas. Daugelyje archajiškų kultūrų ji laikoma požeminės karalystės ir mirusiųjų šalies simboliu, galbūt dėl jos slapto gyvenimo būdo žemės plyšiuose, o kartu ir dėl tariamo atsijauninimo išsineriant iš odos.
Ji juda be kojų, išsirita iš kiaušinio kaip paukštis ir gali daug kartų žudyti, nuodingai kirsdama. Mirtis ir gyvenimas šiam gyvūnui suteikia tokią įvairią simboliką, kad beveik nėra kultūrų, kurios neskirtų dėmesio gyvatei. Biblijoje ji įkūnija priešininką rojuje, o kaip „geležinė gyvatė“, kurią Mozė pakelia dykumoje, tampa nukryžiuoto Išganytojo įvaizdžiu. Aarono lazda pavirsta gyvate Egipto magų nenaudai. Žemę apjuosianti gyvatė (Jormungandas, Midgardas) yra šiaurės germanų žemę juosiančios jūros simbolis, panašiai kaip jos priešprieša senovės Egipte milžiniška gyvatė Apopas, grasinanti Saulės dievo luotui. – Kurioziškų simbolinių aiškinimų pateikia ankstyvosios krikščionybės veikalas „Physiologus“, kur pirmiausia kalbama apie gyvatės „atsijauninimą“ išsineriant iš odos (taip ir žmogus turi nusipurtyti „senojo pasaulio amžių“ ir atsijauninęs siekti amžinojo gyvenimo). Be to, teigiama, esą gerdama iš šaltinio gyvatė palieka savo nuodus oloje, kad atsigertų švaraus vandens (taip ir žmogus eidamas į amžinąjį gyvenimą turi palikti savo nuodėmių nuodus). Dar sakoma, kad gyvatė gelia tik apsirengusius žmones, o nuo nuogalių pasitraukia; todėl žmogus turi nusiimti „figos lapą“ kaip senovės žmonių apdarą ir „stotis nuogas prieš nuodėmę“, kad jo nenutvertų šėtonas. Pagaliau ištikus pavojui gyvatė saugo tik galvą, o likusią kūno dalį palieka likimo valiai. Žmogus turi saugoti vien tik savo galvą, t.y. Kristų, ir neišsižadėti aukoti savo kūno kaip kankinys.
Simbolikai ypač reikšminga pati sau į uodegą gelianti gyvatė, uroboras, kaip amžinojo grįžimo, cikliškumo arba amžinybės alegorija. Alchemijoje ji yra cikliškai vykstančių procesų (garinimo, kondensacijos, išgarinimo — daug kartų kartojant) alegorija, o „sublimacijos“ stadiją dažnai nurodo sparnas. Simbolikoje labiausiai akcentuojamas neigiamas gyvatės vaidmuo, ji pavojinga dėl savo nuodų, todėl gyvates žudantiems gyvūnams (ereliui, gandrui, sakalui) buvo priskirta teigiama simbolinė reikšmė. Ankstyvosios mitologinės sistemos įžvelgė paslaptingą teigiamą gyvatės aspektą, susietą su žeme ir požeminiu pasauliu, tad ji laikoma protėvių sieloms atstovaujančia laiminančia namų gyvate (pienu maitinama karūnuota gyvatė minima daugelyje liaudies padavimų), taip pat tikima jos gydomosiomis galiomis ir gebėjimu atgimti (Eskulapijaus žaltys, gydymo dievo Asklepijo atributas). Urėjaus gyvatė — kovai pasirengusi kobra senovės Egipte buvo faraono karūnos personifikacija ir spjaudė nuodus į jo priešus; ji apjuosdavo saulės dievybes. Vidurio Amerikos kultūrose iki Kolumbo gyvatė (actekų kalba koatl) žymi penktąją kalendoriaus dieną. Gimusiems šiame ženkle daugiausia pranašaujama neigiami bruožai, nes gyvatė yra benamė ir neturtinga. Šio ženklo žmonės bus keliaujantys prekeiviai ir kariai, ilgai neužtrunkantys vienoje vietoje. Gyvatė žaliomis kecalo paukščio plunksnomis įkūnija dievybę Kecalkoatlą ir turi didžiulę religinę reikšmę, ji akivaizdžiai simbolizuoja paukščio ir gyvatės, kaip dualinės sistemos, jungiančios dangų ir žemę, vienovę. Majai ją vadina Kukulkanu. Paukščio ir gyvatės poliariškumą reprezentuoja ir Meksikos miesto herbas (actekų kalba Tenočtitlan), kuriame ant kaktuso tupintis erelis laiko naguose gyvatę. Šis derinys labai reikšmingas kaip priešybių ir jų sintezės simbolis. Goethe’ės „Pasakose“ gyvatė simbolizuoja tikrąjį humanizmą. Tačiau tradiciškai gyvatės bijomasi, psichoanalitikai tai aiškina drovėjimusi „falo simbolio“, o senovėje šį įspūdį mitologine prasme dar sustiprino basiliskas ir drakonas. — Azijos ezoterinėse sistemose ant žemės susiraičiusi gyvatė — „kundalini“ — simbolizuoja gyvenimo energiją, kurią reikia pažadinti ir pakelti medituojant.
Svarbų vaidmenį gyvatės „kaip žemės lobių sargai“ atlieka senovės Indijos simbolikoje. Vienas jų – pusdievis Nagas. Šių gerų ir laimę nešančių demonų, dažnai turinčių žmogaus figūrą su gyvatės liemeniu, skulptūros būdavo statomos prie šventyklų durų kaip sargai. Nuodingąsias gyvates, pasak mito, snapu sučiupdavo ir sunaikindavo grifą primenantis „auksaplunksnis saulės paukštis Garudas“. Tačiau gyvatė, greta karvės ir beždžionės, buvo labiausiai gerbiamas gyvūnas, pirmiausia dėl jos savybės išsinerti iš odos (atsinaujinančio gyvenimo simbolis) ir dėl artumo gyvenimo elementui vandeniui (vaisingumas). Ant pasaulio gyvatės ilsisi dievas Višnus; aplink pasaulio kalną Merų dievai ir titanai suko gyvatės Vasuki kūną, kai iš pirmykštės pieno jūros mušė sviestą. Kobra – deivė Manasa viešpatavo žemėje, kol Višnus miegojo. Gyvatės tapo dievybių ir joms būdingų galių simboliniu įkūnijimu. Kinijoje gyvatė (shė) yra penktasis Zodiako ženklas ir laikoma ne tik klastinga, bet ir pavojinga. Liaudyje „dviliežuviai“ žmonės laikomi turį ir „gyvatės širdį“. Tačiau upių vingiuota tėkmė irgi asocijuojasi su gyvatėmis, todėl pasakose ir padavimuose dėkingos gyvatės dovanoja perlus. Turėti gyvatės odą reiškia turtą; Kinijoje sapnuoti gyvatę reiškia seksualumą — gyvatės kūnas lyginamas su peniu, trikampė galva su moteriškuoju gėdos trikampiu. Pagal kinų astrologiją gyvatė valdo 1989, 2001 ir kitus kas 12 metų pasikartojančius metus. – Pietų Afrikos kultūrose milžiniškos gyvatės įkūnydavo lietų ir vandenį, be to, jos mituose vaizduotos ir kaip raguotos būtybės. Rytų Afrikos olų piešiniuose randama inkarnaciją vaizduojančių piešinių (vertikaliai susirangiusi žemės gyvatė) (H. Kolmer). – Gyvatės mitas, primenantis graikų sakmę apie Heraklio kovą su devyngalve hidra, reikšmingas japonų sintoistų tikėjime. Audrų dievas Susano-o po nuožmios kovos įveikė aštuongalvę milžinišką gyvatę Jamata nooroči, jos uodegoje rado šventą kalaviją, išvadavo pabaisos pagrobtą princesę Inada himę ir ją vedė. Jį galima palyginti su Rytų Azijos Persėju arba šv. Jurgiu. Japonijoje svarbiausia audrų dievo savybė — viską griauti (jis pavertė dykyne saulės deivės Amaterasu apsėtus šventus ryžių laukus), bet jis kartu ir apvalo, dėl ko Susano-o ir teko gyvačių žudiko vaidmuo.
Gyvatė rojaus medyje, sugundžiusi pramotę Ievą, viduramžių žydų legendoje vadinama Samael (pragaro valdovo Liuciferio atitikmuo). Jai priskiriami žodžiai: „Jei kalbėsiu su vyru, jis manęs neklausys, nes sunku palenkti vyro esmę. Todėl pirma geriau pakalbėsiu su moterimi, ji silpnesnė. Žinau, kad ji manęs klausys, nes moteris klauso kiekvieno!“ — Psichoanalitinė simbolika gyvatę, kaip ir bet kurį kitą šliužą, laiko simboliniu gyvūnu, kilusiu iš labai senų žemės ir genties priešistorės laikų ir, pasak Ernsto Aeppli’o, ji „gyvena neapčiuopiamose gamtos erdvėse… išreiškia ypatingas pirmykštes galias. Psichologinė patirtis rodo, kad ji yra svarbus psichinės energijos simbolis. Kas sapne regi gyvatę, tas susiduria su nepažintomis sielos gelmių galiomis, jos tokio senumo, galima sakyti, kaip ir šitas priešistorės gyvis“. — Vokiškai kalbančiuose kraštuose gyvatei pirmiausia priskiriamas neigiamas vaidmuo (klastinga, sukta kaip gyvatė; tikra gyvatė; raitosi kaip gyvatė etc.). Viduramžių skulptūrose nuoga moteris su dviem gyvatėmis prie krūtų vaizduoja ydų luxuria (gašlumas) ir voluptas (malonumas) maitintoją, tuo tarpu jau antikoje žinotas posakis „krūtimi išmaitinti gyvatę“ reiškia prieš savo valią išpuoselėti klastingą žmogų.